Poezija
10.20. Tylos kalba
Kęstutis Trečiakauskas
Iš po juodų nakties sparnų
Dangus žvaigždėtas suspindėjo,
O aš į žemę ateinu,
Kur mano balso negirdėjo.
Nei žvėrys, paukščiai, nei žmogus,
Lyg pirmą kartą būtų gimę,
Nes jiems kalbėjo tik dangus-
Apie jų paskirtį, likimą.
Apie Anapilio šviesos
Ir Amžinybės džiaugsmą tylų,
Bet neišgirs žmogus tiesos,
Nes jo mintis už šimto mylių.
Ir supratau- kalba tylos
Tiek pat verta kiek mano žodis.
Geriau už viską ji bylos,
Geriau ir tikrą kelią rodys.
Ausinukai
Ausinukai užtrenkė ausis,
Žengė- ne į gatvę, o į mirtį.
Ne, jaunimas nieko neklausys,
Neįstengs pagundai atsispirti
Ir prieš traukinį, negirdintis visai,
Ausinukų spąstuos atsidūrė.
Mes - tik šnekam. Nuolat, ištisai.
O mirtis sau pramogą sukūrė.
Kad prasmegtų muzika, kuri
Paskutinįkart jam nuskambėjo.
Ausinukai? Kaip suprast turi,
Kad prieš mirtį jis tik ją girdėjo?
Eina ir išeina .Nelauktai.
Ausinukai? Bet ar jie kalti čia?
Kaltinkim save. Save tiktai,
Nes su jais išeiname. Netyčia.
Susitikimas
Tada graži ji buvo tarsi angelas,
Dabar dama- sena, žila, pakumpusi.
Kur dingo tas žavus jaunystės dangalas?
Vos vos pasikelia ir eina sunkiai, sunkiai.
Žiūriu. Bet susitinka mūsų akys.
Jos žvilgsnis dar vylingas, nors atvėsęs.
"O Dieve, ar čia tu?"-gal sudejuoja, gal pasako,
Sustingstame, lyg būtume tik dviese.
O autobusas jau sustoja. Jos stotelė.
Ji rodo namą, buto langus, tyliai kviečia:
"Užeik kada, išgersime kavos... "Kažko lyg pasakyt negali.
"Aš gyvenu viena..." Ar tai žinot turėčiau?
Keleiviai grūdasi. Girdžiu jau tiktai balsą:
"Aš lauksiu. Būtinai ateik, aš lauksiu..."
Prisimenu jaunas dienas ir pirmą valsą,
Ir polėkius jaunus- kuo būsiu, kur nuplauksiu.
Diena kita prabėga. Šiandien šventė.
Gurkšnoju kavą, skaitinėju ryto spaudą.
Staiga- "užuojauta". Iš rankų viskas krenta.
Rėmeliuose jos nuotrauka. Jaunos. Kodėl taip skauda?
Atgal
