Poezija
09.30. Nepranašaukit mums žūties
Kęstutis Trečiakauskas
Nepranašaukit mums žūties. Tie, kas dantis galanda,
Seniai seniai karste jau viena koja.
Tai jie nerimsta, skleidžia bjaurų gandą
Ir būrį pasmerktų karių rikiuoja.
Ko trūksta jiems? Ko svetimo jie gviešias?
Ko jiems vis maža- gal širdies ir proto?
Istorija pasmerks. Bus teismas viešas,
Nors maža juos įkalinti už grotų.
Jie žudė, grobė, plėšė, prievartavo,
O patys staugė: mes visi už taiką.
Sakyk, ar į tėvynę, šalį tavo
Tie "taikdariai" nebuvo nusitaikę?
Neatlėgo
Lyg gulaguose kolchozuose paliego
Paverkta darbščių tėvų karta.
Iki šiolei neatlėgo, neatlėgo
Ir kančios giesmė nesukurta.
Dar analuose įamžinta ne viskas,
Dar meluojama ir tikima melu.
Nenugriautas komunizmo obeliskas,
Pasiklystama tarp šunkelių, kelių.
Sako, tas niekšybės monstras dvesia,
Bet gaivint jį bandančių apstu.
Dieve, kas įpūs teisybės dvasią,
Kad netaptų ateitis karstu.
Tik būk su manim
Kai aš prie tavęs prisiglausiu,
Pasaulis bus mažas ir didelis.
Tylėsiu ir nieko neklausiu
Lyg koks prasikaltęs vaikigalis.
O kaip bus ramu man ir miela,
Sušilsiu, išnyksiu, ištirpsiu,
Tik būk su manim, mano miela,
Tiek laimės daugiau nepatirsiu.
Jei protas įgauna svorį
Su amžium jėgos nemąžta,
Nes protas įgauna svorį,
Tad savo senatvės naštą
Patyręs neša kaip nori.
Nereikia ištiesti rankos,
Jaunystei nėra pavydo,
Kiekvienas sau kelią renkas,
Jei jaunas, aišku, neklydo.
Bet jei tik lėbauta, siausta,
Jei nė dienos be cigaro,
Tai greit medinį apsiaustą
Paslaugūs gyvi padaro.
Atgal
