Poezija
11.09. Smilga, Smilga
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Smilga, Smilga, kur skubi, kur bėgi,
Kvepianti žuvim ir ajerais,
Gal į ten, iš kur seni, paliegę,
Vėl namo paklydėliai pareis.
Užkaltų langų lentas atplėšę,
Saulei, vėjui juos atidarys,
Kas jau vienas bus, o kas dar dviese,
Žengs per girgždančias namų duris.
Krosnis rūks seniai nebekūrenta.
O gal paukščio lizdas kamine?
Tik nuo lubų tartum miltai krenta...
Smilga, ar dar tu prisimeni mane?
Tada kitaip mylėta
Jau niekam net eilių seniai nereikia.
Dabar kiti ir norai, ir laikai.
Net duonos kaip tada dabar neraiko,
Ir plunksną gal tik vienas belaikai.
O kaip mylėta, kaip tada mylėta,
Tikėta pasakom ir paslapties galia.
Bet laiko skraistė - draiskana skylėta,
Ir nieko nėr. Jau nieko nėr šalia.
Dievai seniai numirę. Nieko šventa
Nepripažįsta protas nei širdis.
Taip, skaitome Platoną, Nyčę, Kantą...
Bet kas abejingumą išardys?
Jei nėr nei teisingumo, nei moralės,
Beliko vienas matas - pinigai.
Juk keista - juokdarys pats sau karalius.
Bet kiek tai gali tęstis? Ar ilgai?
O kaip pasiklosiu
Išalkau kaip vilkas,
Kaip šuo pavargau,
Gyvenimas pilkas,
Kur dėtis, žmogau?
Pakauksiu, palosiu -
Ir kaulas aure.
Bet kaip pasiklosiu,
Jei lova siaura?
Blusa
Įspėjau blusą - nesikandžiok,
Nes tuoj pritrėkšiu, jai tariau.
Bet ji vis nenustojo landžiot,
Tai, žinot, taip ir padariau.
Jei kas neklauso įspėjimo,
Gal nesupranta? Kaip blusa?
Ir tik tada, kai velnias ima,
Suvokti ima , kur tiesa.
Rūkas
Už lango rūkas. Viskas skęsta
Pačiam pilkos gelmės dugne.
Nejau jis liepia apsispręsti,
Nejau jis ragina mane?
Pakilt. Išeit. Pro baltą šydą
Surast senamiesčio gatves,
Pajust, kad ten dar saulė žydi,
Kad ji mane namo parves.
Saulėtekis
Minoras - ne juodi klavišai,
Kaip ir mažoras - ne balti.
Kai jaučiam tikrą meilės ryšį,
Visais jais grojame širdy.
Tik negraudink manęs. Nereikia.
Jau atkentėjau su kaupu.
Nors širdį duonriekiais suraikė,
Aš į saulėtekį skubu.
Saldesnės rasos ten už vyną,
Ten paukščių giesmės nuramins.
Ten pirmas spindulys gaivina,
Ir liūdesio jisneprimins.
Ant tėvų kapelių
Liko tik stulpelis,
Kur žvakutė smilko,
Ant tėvų kapelių
Želmenėlių šilkas.
Kinkėsi ne sartį -
Geležinį kalną.
Kas išdrįso arti
Šventą žemės delną?
Tiems, kurie išdrįso,
Niekas nerūpėjo,
Mus, kaip seną Brisių,
Jie nušaut dar spėjo.
Kur sesulių kasos?
Kur brolelių dalgis?
Vaikšto laikas basas
Kraujo prisivalgęs.
Iš toliausių tolių
Baltos vėlės skrenda,
Grįžta jos namolio,
O namų neranda...
Atgal
