Poezija
10.10. “Beržų laukimas“
Birutė Silevičienė
“Beržų laukimas“ – Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narės Sofijos Šviesaitės eilėraščių rinktinė, kurioje atsiskleidžia lyrinio herojaus dvasinis pasaulis.
Sofija Šviesaitė
Bevartydama savo archyvą, suradau man dovanotą Sofijos Šviesaitės knygutę „Beržų laukimas“. Poetės autografas man: „Tieskite, duokit savo rankas/Per vandenis ir ugnis./Į didį kelią mus veda Jis, -/Būkim tikrais žmonėmis!“
Gaila, kad jau mūsų gretas apleido ši talentinga, nuoširdi moteris, kurios gyvenimas nebuvo lengvas. Tik tikėjimas suteikdavo jėgų gyventi, palengvindavo kančias ir skausmus. Tai ji ir išsakydavo savo knygose. Ji buvo gerbiama Mažeikių žemės poetė. Išėjo Anapilin, bet liko jos išleistos knygos, prie jų miela prisėsti, paskaityti, įsiklausyti į jos eilių skambėjimą.
Noriu pasidalinti su „Lietuvos aido“ skaitytojais Sofijos Šviesaitės eilėmis.
Jeigu tavęs nebūtų
Jeigu tavęs nebūt, žiedeli mažas,
Nerastų laimės bitės aviliuos.
Bereikšmiai kristų žemėn saulės lašas,
Nerastų laimės nė žmogus keliuos.
Jeigu tavęs nebūt, liekna smilgele,
Ir želmenėlio žalio laukuose,
Nebūtų žemėj motinos duonelės,
Gyvenimo nebūtų dienose.
Jeigu tavęs nebūt, sraunus upeli,
Vis skubantis į mėlynas marias.
Kalnų sidabro skambantis varpeli,
Kurs tėvų sodžiun nutiesi gaires.
Jeigu tavęs nebūt, o Nemunėli,
Tavęs sūnau, ir brolių, seserų,
Kas puoštų mano brangią gimtinėlę
Be Baltijos motulės gintarų?..
Jeigu Tavęs nebūt jau, Lietuvėle,
Golgotų žemė glaus įšalimu...
Grįsti takai erškėčiais bus užžėlę –
Tikiu, jog stosies Jo prikėlimu!
Prie tavo slenksčio
Per vandenynus, per žemynus,
Per žydrą taką debesų...
Tik nerymok taip nusiminus –
Už Saulės disko aš esu...
Už tolimos žvaigždės mažutės,
Už žemės gilumų tamsių.
Paklauski tik grakščios kregždutės
Arba saulėlydžių vėsių.
Prie paukščio lizdo susigūžus
Svajonė mano ilgesių.
Visas dienas staiga pamiršus,
Prie tavo sielvarto esu...
Visur visur aš su tavimi:
Ir vyšnios žiede, ir speiguos –
Dienom ir nemigo naktimis.
Nuo amžių tekančiuos laikuos.
Per vandenynus, per žemynus,
Per lengvą skrydį debesų...
Tad nerymok taip nusiminus,
Prie tavo slenksčio aš esu...
Laukų našlaitės
Liūdi lauko našlaitėlė
Pagairėj viena.
Kas išspaudė ašarėlę,
Kokia neganda?..
Vario varpo duslus aidas
Dužo kalnuose.
Priešaušrio miglotas veidas
Alpo tamsose...
Ko dairais, gelsva ražiena,
Klykauji paukšte.
Jau ruduo laukais danginas,
Ir pilna aikštė
Medžių lapų pridraskytų
Kruvinos gėlos...
Lauki, kad kas pasakytų,
Kad rytys nustos...
Liūdi lauko našlaitėlė,
Akmuo pakelės.
Širdį taip stipriai sugėlė,
Kas paguost galės?..
Vien sužvarbę vėjai staugia,
Taškos lietumi...
Kas laukų našlaitės laukia –
Visi svetimi...
Atgal
