Aš laimingas – turiu kompiuterį! Jis mano mintis ir jausmus sumaišė. Su juo pamiršau valgį ir miegą, - Muša mūsų širdys į sapną.

Rugsėjo 27 dieną dalyvavau Kauno kultūros centre vykusiame skirtingų tautų poetų vakare, skirtame meilės lyrikai.

Kai vieši rugsėjis nešinas žaismingų spalvų palete, kai danguje girgsi išskrendančių gervių virtinės, sustojame, susimąstome... Susimąstome ir išgirdę gilų, prasmingą žodį. Jį Rokiškio rajono mokyklų bibliotekininkės ir tikybos mokytojos išgirdo iš Kupiškio krašto atvykusio kunigo, poeto, visuomenininko Justo Jasėno lūpų.

Poeto Arsenijaus Tarkovskio talentingi vaikai gerai pažįstami Lietuvos skaitytojui. Jo eilėraštis „Štai ir vasara atėjo“, kurį dainuoja žinomi bardai ir dainininkė Sofija Rotaru, parašytas lietuvių žemėje 1967 m. Druskininkuose.

Rugsėjis – puikus rudens mėnuo! Dar ateis bobų vasara, kol kas galima džiaugtis išeinančios vasaros šiluma. Laikas keliauja rudeniop, bet dar galima poilsiauti gamtoje.

Džiugu, kad Upytės kaimo bendruomenės „Upytės žemė“ aktyvas šiemet surengė Panevėžio rajono poezijos konkursą, o birželio 21 dieną – šventę.

Tėvynė, tai ne tik žalių rugių laukai, Ir pievos, kur lakstydavom vaikai, Ne tik ta mokykla, kurią kadais baigiau. Tėvynė - neapsakomai daugiau.

Massimo Acciai gimė Florencijoje 1975 m. balandžio 9 d. 2001 m. baigė Florencijos universiteto Menų fakultetą, apgynė disertaciją „Bendrystė mokslinėje fantastikoje“. Labai seniai domėjosi moksline fantastika: kūrė ir skelbė pasakojimus žurnaluose italų ir esperanto kalbomis, dalyvavo įvairiuose literatūros konkursuose.

Lyg vaiduoklis Per rūką Plaukia Mūsų Sodas...

Kalbėjo: šalis didžių darbų, gražių ketinimų. Ką girdime, tėvų išmokyti, tikėti buvome. Girdėjome kalbas ir apie laimę, apie tiesą, kelius, kitų nurodomais į ateitį, į šviesą.

Tarp kalvų, kotedžų, sniego, Laive „Pušynas“  už stiklo Griežtų pušų rikiuotėje šviečiasi dangus, Ir saulė dosniai spindi gintarais.

Tau aš skiriu eilėraščius savo, Ir norėčiau, kad tu išgirstum, Kaip meilės muzika juos užpildau, Ir mano sielos dalis kiekvienoj eilutėj.

Daug pasauly būvio legendų, Kai kur tai teisybė, kai kur - ir melas. Per prizmę paslaptingų metų Tiesos aiškios jau nerasi.

Štai aš sustojau ant vieškelėlio... Ieškodama kelelio į gimtinę, Bet jis, seniai suartas, nesurast...

Kiek prisimenu, nuo mažens paparčio žiedo ieškodavom miške ar parko papėdėj, kur augdavo tikrieji paparčiai, o kur to nebūdavo - iškelto aukštai ant karties, degančio, dervuoto seno rato apšviestoje aplinkoje.

Vilnele! Vilnele, lietuviška upe, tyrųjų šaltinių šventa dainele ramini  tu širdį kiekvieno lietuvio, jau septyni tūkstantmečiai gyvenančio čia.

Dvivietėje palatoje esu viena Ir tyluma dar mėgautis galiu. Bet gydytojas lanko vis mane, Tai kalbina, tai tikrina spaudimą.