Poezija
08 23. Tėvynė
Iš patriotinio ciklo
Vacius Skaudviliškis (Sakalauskas)
Tėvynė, tai ne tik žalių rugių laukai,
Ir pievos, kur lakstydavom vaikai,
Ne tik ta mokykla, kurią kadais baigiau.
Tėvynė - neapsakomai daugiau.
Tėvynė - mūsų ir tėvų gimtoji žemė
Ir žemė protėvių iš ko tauta stiprybę semia,
Tai ežerai, miškai, upeliai, slėniai,
Tai girios ąžuolų ir ąžuolai pavieniai.
Tėvynė, tai lietuviška kalba ir raštas.
Koplytstulpių, rūpintojėlių, kryžių kraštas.
Tai gintarinės Baltijos krantai ir bangos.
Vardai ir pavadinimai lietuviams brangūs.
Tėvynė - Žalgiris, Kernavė ir Pilėnai.
Tai partizanų bunkeriai dengti velėna.
Žeminės tų, kurie nevengdami pavojų,
Mylėjo Lietuva, už laisvę jos kovojo.
Tėvynė - žemė buvus okupuota, pavergta,
Ir žmonės - okupantui nepaklususi tauta.
Už neklusnumą trėmė, žemino ir mynė...
Sodybos buvo išdraskytos... visa tai Tėvynė.
Tėvynė iškentė visas laikų negandas.
Žaizdas užgydė, užmaskavo randus.
Gerokai sustiprėjusi įgijo naują galią.
Dabar Europoj gali reikšti savo valią.
„Dzingeris“
(Paverknės kautynės)
Skiriu Lietuvos partizanui Albinui Šiugždiniui „Dzingeriui“, žuvusiam 1945 m. kovo 28 d.
Verknės pakrantėj - įnirtingas mūšis...
Stribai, kareiviai, kitos priešo rūšys...
Partizanus užpuolė okupanto gaujos,
Pastiprintos stribais ir kitos, naujos.
Praretintas gretas papildo okupantas.
Kareivių pilnas miškas, pilnas upės krantas.
Kol partizanų jie nebuvo dar apsupę,
Pirmas Dzingeris forsavo Verknės upę.
Kulkosvaidžiu nuo kito upės kranto
Jis pridengė draugus nuo okupanto.
Jam šovinius draugai padavinėjo...
Verknės pakrantei tikras karas ėjo.
Žaibuoja garsiai Dzingerio pabūklas,
Kulkų verpetai kaip įniršęs pjūklas
Verknės ledus jis pjausto, ir kilnoja.
Kalena plienas tartum šunys loja.
Miškiniai atrėmė ataką gal dešimtą.
Kareivių ir stribų nukovė apie šimtą,
O partizanų žuvo tik devyni,
Kurių vardus Tauta ir šiandien mini.
Suklupo „Dzingeris“... Jį supa priešo gretos.
Pakirto kojas Jam kulkosvaidžio verpetas.
Nors gyvas dar, bet guli jau be kojų.
Draugus pridengdamas, save jis paaukojo.
Ramiai Jis apžvelgė apsupusiųjų ratą.
Staiga ištraukė dar likusią granatą...
Jo veidą padengė pavasario rasa...
Nuaidėjo sprogimas ir...tamsa.
Atgal
