Poezija
06 28. Vilnelė
Antanas Aleknonis
Vilnele! Vilnele, lietuviška upe,
tyrųjų šaltinių šventa dainele
ramini tu širdį kiekvieno lietuvio,
jau septyni tūkstantmečiai gyvenančio čia.
Kur kalnai šlama lapuotomis giriom,
šilagaidis gieda ant klevo šakos,
laisvai atsilošęs lyg prūsiškas Rikis,
kur Prieglius į Aistmares teka kraujuos
manosios genties semitišku kryžium
prieš septynis dešimtmečius jau išžudytos.
Ir jos Orenburgo sadistų šauksmui,
ant įlankų tirpstančio ledo pradingus.
Vaikų nekaltybei senelių protu
Vilnele, Vilnele! Tavimi džiaugiuosi
kaip prūsas šaknimis Šešupės krante.
Pakilki, lietuvi, už savąją būtį,
kad ji nepradingtų semitų rūke
iš Artimųjų Rytų negyvų tyrų
su basais valkatomis iš kerštingų genčių
aplink klaikią Negyvąją jūrą
mūs žemėj naikinančias doras tautas.
Vilnele, dainuoki, mums laimę vyruoki,
srovėj dančiasnapiams nardant kantriai,
ant akmens rymant rudagalviui kirui .
žalio kaklo gaigalui plaukiant krantan
virš Neries raibuliuojančių tavo vilnelių,
tarsi dievaičių kopų baltų,
už Kuršmarių rymančių saulėlydžio toly...
džiaugiuosi dienovidžio saulės skliautu.
Atgal
