Poezija
05 31. Partizanų motina
Vytautas Cinauskas
Nesuvyniojo nieks Tavų
Sūnų į baltąją drobulę.
Ne prie namų, ne prie klevų
Sulaužyti kauleliai guli.
Nieks nenušluostė jų veidų,
Kada ant akmenų gulėjo.
Nieks neprisiminė maldų,
Kada vežimas nudardėjo.
Prie balos tos, prie tos duobės,
Prie to durpyno, to žvyryno...
Į vietą amžinos garbės,
Kurią tik budeliai težino.
Ir tu likai vienui viena,
O Motina, sopulingoji.
Tu užmiršta... gal alkana?..
Ar šunys dar Tave aplojo?..
Ir tebelauki dar sūnų.
Nors to jauniausio, pagrandėlio...
Ir gula ant širdies švinu
Negrįžusių sūnų šešėliai.
Pavasaris. Vėl po langais
Alyvų trykštantis fontanas...
Nebepareis jau su draugais
Nei Juozas, Petras, nei Antanas.
Nebesužvangins grandine,
Necyptelės iš džiaugsmo Sargis.
Nebepriglaus po miline,
Ką suruošei — nebesuvalgys.
Ir rankų nebučiuos Tavų,
Nebeištars: — Atleisk, Motule
Ne prie namų, ne po klevu
Nesulaukti sūneliai guli...
1993 m. gegužė
Vaikystės mišios
Sekmadienis. Jau greitai Mišios.
Kiek įkabindamas lekiu.
Kad tik nebūčiau ko pamiršęs
Iš savo nuodėmių sunkių:
Močiutės neklausiau, tingėjau,
Klausiausi negražios dainos,
Mergaitės maudėsi — žiūrėjau...
Slapčia iš krūmų prie Kriaunos.
Kepurės broliui pavydėjau,
Į gandrą svaidžiau pagaliais...
Kiek per savaitę nusidėjau, -
Vargu ar Dievas man atleis...
Jau bokštai matosi bažnyčios,
Gerklingas varnų debesys,
Suzmekusios davatkų gryčios,
Ir girdis varpo gaudesys.
Ant griovio krašto atsisėdęs,
Aunuosi brolio burlečius.
Dar niekad šitaip apsirėdęs
Nėjau pas Dievą į svečius!
Akmenimis vežimai darda
Visuos bažnytkaimio kraštuos.
Kartoju atpirkėjo vardą,
Prislėgtas nuodėmių naštos.
O rytas žiovauja ir rąžos,
Ir tiesia po nakties pečius.
Ir saulė gainioja vitražais
Vikrius spalvotus kiškučius.
Šventorius smėlio pribarstytas,
Ir tirpsta vaikiška narsa,
Kai pro duris atidarytas
Pakviečia gotikos vėsa.
Su Švęstu vandeniu žegnojuos,
Ištiesęs kaklą kaip garnys.
Bučiuoju nukryžiuotas kojas,
Tą žaizdą, kur baisi vinis...
Ir, prie klausyklos atsiklaupęs,
Jau sveikinuos Dievo žodžiu.
Atrodo, amžinybę laukęs,
- Per amžių amžius...- vos girdžiu.
Mažai širdelei vietos maža.
Mažai širdelei taip baugu...
Kaip kraupiai šviečiasi virtažai!
Žaizdom šventoriaus ubagų...
Kaip žirnius nuodėmes pabėręs,
Neišdrįstu pakelt akių...
Galvoja kunigas: - O Dieve,
Duok nuodėmių tiktai tokių!
Kai, Dievo kūną vos nurijęs,
Rankas kryžiuoju pamaldžiai,
Man akys šypsosi Marijos
Ir Kristus žiūri atlaidžiai.
Kokie veidai šventųjų gražūs!
Pilni gerumo atlaidaus.
Kaip skaisčiai šviečiasi vitražai,
Lyg laumės juosta po lietaus.
Ir basas vėl namo per pievas,
Per paupio lankas lekiu.
- Ach, kaip gerai, kad yra Dievas,
Kurį myliu, kurį tikiu...
Atgal
