Poezija
08 08. Mano Rytų Lietuva
Algirdas Kavaliauskas,
Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys
Baladė
plytos ir cementas
pažabotas atomas
namai ir žmonės
atominis miestas
Kalbėjo: šalis didžių darbų, gražių ketinimų.
Ką girdime, tėvų išmokyti, tikėti buvome.
Girdėjome kalbas ir apie laimę, apie tiesą,
kelius, kitų nurodomais į ateitį, į šviesą.
Šioj žemėj neprigis, nes be šaknų, tiesa ta, auga.
Dėl pažiūrų viens kitą žmonės žudo, smaugia.
Tai negera tiesa, kuri žmonėms neleidžia
kur nori vykt sava žeme ar plaukti jūra.
Gaila neišsipildžiusių norų, neįvykdytų siekių šventų,
brolių, kurie šioj žemėj slibino dantis pasėjo,
kad prie išniekinto aukuro baltų Medėja
be gailesčio žudytų būsimus vaikus.
*
Medyje prie ežero nutūpęs dideliame aukšty
po ištuštėjusius laukus dairosi svetimas paukštis.
Mato: šešėlis bėga, slepias paklaikęs,
vienas, be žmogaus, kurį užkapojo kitas svetimas paukštis.
Ką bekalbėti – paukštis tas gyvenime labai žiaurus,
pats nelaisvelis buvo, daug ko nežinojo.
Vienus kitais keitė kruvinus metus.
Likęs kareivis pergalingai grojo...
*
Apgijo karo žaizdos ir į šiuos kraštus
kiti atsinešė svajonių miestą ir jaunus metus.
Kalbėjo nesuprantama kalba ir šūkiais.
Virš ežero platybės kilo tirštas rūkas.
Oi, kaip toli jų pasaka ir jiems mieli namai.
Nutolę nuo tėvų, nuo viso gimto –
Paniekino mūsų vertybes ir savastį,
gyvenimo įteisintas ir pripažintas.
Linksmai įbrido, ežeras spalvom mirgėjo.
Laukė... gal padėkos, labai tikėjo...
Ežeras viską matė, suprato ir žino –
Atvykėliai nenutuokė, jog ežeras savuosius gina.
*
Šakų paunksmėje neliko tų namų,
kuriuos išvykę prisiminimais glamonėja.
Rusena nepajėgtas užgesinti laužas atminties –
ir visos statybos prieš jį bejėgės.
Ugningos kalbos maišė kraują ir degtinę.
Pakrūmėse pavargėliai pavasarius sapnuoja.
Sapnai, kaip vado: klasių kova žūtbūtinė...
Linksmas kareivis svetimas melodijas grojo.
*
Iš geležies, cemento, plytų mokėsi gyvenimo.
Kaip medžiais išlakiais – aukštyn pastoliais kilo.
Kranai į aukštumas, į padebesius kėlė.
Šeimininkais jautėsi, nors krašto nepažino.
Gelžbetonis išmokė atvykusius optimizmo:
argumentus visi supras, pritars, – juk taip galvojo.
Dangus virš ežero vis niaukėsi ir niaukės.
Kitas kareivis pergalingai grojo.
*
Miškai pilni mašinų, klegesio ir jausmo.
Griausmingos kalbos apie pergales ir brandą.
Proskynose, kaip grybai po lietaus
namai išdygsta, auga, dairosi ir nesupranta.
Įteigiama – svarbūs darbai draugystės pagimdyti,
kas padaryta ar nepadaryta dėl draugystės – gera.
Nesusimąstė ką reikės už tai atseikėt... Apmokėjo savimi
už kitų įgeidžius, pridengiamus idėjom, patosu, net viltimi.
Energijos ir jausmo įtampa ne tik kraujagyslėse –
Reaktoriuose jaunas kraujas kunkuliavo, virė.
Senas kareivis prie pastolių grojo
apie atvykėlius, save išreiškusius statyba.
*
Pirmieji, pradininkai... Dienos bėga, bet ar jos sušildys...
Prisimena gimtųjų vietų garsą, spalvą, jaunas viltis.
Prieštaravimų skaudinamos galvos gatvėse –
Joms daros neramu ir naujas miestas blaškosi.
Gal išsivaikščioti... Nieko neliks. Tuščia – bet liks...
Palikim atdaras vaikams visų namų duris.
Nėr nieko lengvo, paprasto, – galiausiai išmąstai.
O kas taip sielą slegia – nežinai.
Per praeitį praeikime ne kojomis, o širdimi –
Praėjusių dienų nieks nepakeis, kaip benorėtų.
Nebesimėtykim skaudžių klaidų akmenimis,
nebesimurgdykim rūstybės vandeny.
Gal jiems patiems visai ne to reikėjo –
Suprasti galime, juk klaidžiojom klaikioje nevilty –
Tačiau visiems tiek buvo pažadėta...
Tiek daug praradom mes visi.
*
Pritiktų žmogui ir mylėt, ir jaustis mylimam.
Kada? Pripuolamai... kai žodžiai su darbais didingi,
o akyse ir širdyse daugybė saulių spindi.
Sustojo savyje aukšti, kaip laikmečio stulpai galingi.
Matyt, žmogus negali tilpt vienoj tiesoj, vienoj reikšmėj.
Kaip kits vienatvėje nenori su visais būt vienas.
Akmenėjančioj atminty gyvenimas sustos, stebės:
paminklais virsta buvę meilės vietos.
Atsiminimai klaidžioja paežere, po parką.
Pabodo nuopelnais kaip lazdele ramstytis.
Ne prieš dar pakeliaut po iškilmingus posėdžius,
bet pjedestalų jau nebematyti.
Daug kas nesuprasta ir tai kai ką kankino,
Į širdis dulkės gulo abejingai – –
Nauji ateina, daug ko nebežino – –
Buvęs kareivis grojo ilgesingai.
*
Miestas šviesa malonino gyvenimus ir nūdieną,
ir širdis, ne visų išsaugotas, nors turimas.
Kaip lemtį visi priėmėm viens kitą,
kaip dovaną visi viens kitą turime.
Gal ir nelemta svetimam krašte pradininkais būti.
Tikrai nelengva, nieko nėr tiesaus, nieks nesustingę.
Gyvenime reikėjo tapt gyvąja jungtimi. Reikėjo...
Klausyk – girdėt kareivį grojantį mįslingai.
*
Atradau miestą tarp Tėvynės pievų ir miškų,
džiaugiuosi kitų turimu, kurį ir aš turiu.
Manyje yr tavęs, o tavyje – manęs – –
Sutemas praeinąs laikas nusineš.
Išeisime iš čia galbūt nepasmerkti, o ar išteisinti?
Kai kas pajaus neišsipildžius lūkesčius.
Buvau čia ir ne čia – buvau savam mieste.
Istorija su savim pasiims visus mus.
***
Kai niekam nieko neskauda, tai sakome – gražuolis,
garsintas rytmečiu ir žiburiu tamsoj.
Norėtume – švytėtų švyturiu sieloj,
bet kur gi supratimas, mieli žmonės?
Išgirdom ežerą, miškus su pievom ir laukus
vėl kaip anksčiau – tikrais vardais mus šaukiančius.
Saulei sparnais modamos gervės kyla į mėlį...
Sustos pakrantėj po pušim pavargęs pakeleivis,
o po medžiu nuleidęs galvą klūpės mano šešėlis.
2014 m.
Atgal
