Poezija
07 18. Sakmė apie vilką
Artiom Čanov
1
Daug pasauly būvio legendų,
Kai kur tai teisybė, kai kur - ir melas.
Per prizmę paslaptingų metų
Tiesos aiškios jau nerasi.
Ir dabar jums noriu pripažinti
Legendą apie tai, kaip seniai
Tarp miškų krašte neįžengiamam
Kunigaikštis susapnavo sapną.
2
Taip, garbingai Lietuvą jis valdė.
Kunigaikštis Gediminas
Tvirta ranka užkariaudavo
Daug žemių naujų, ir kartais
Jis mėgo juk ne tik karą,
Bet ir daug pramogų įvairių.
Labai patikdavo kunigaikščiui
Medžioti laukiniuos miškuos.
3
Ir kartą likimas išvedė jį
Į tolimą mišką medžioklėn,
Ten, kur Vilnia nerūpestingai bėga,
Ten, kur ančių pilna.
Tolumoj nuo žmonių balsų
Drąsiai laukinius žvėris jis varė.
Valdovas buvo miškų kautynėse –
Rūstus tauras jo auka parkrito.
Temo. Ir saulės apskritimas
Leidos už žemės kraštelio,
Rūkas apsupo aplinkos platumas
Valanda, antra ir... nieko nematyti.
-Mums laikas grįžti į Trakus,
Visgi juk išeitis, prašau, ir yra:
Nespėsime temstant, ką gi, tegu,
Nuspręsta, nakvosime čia.
Uždekite ant kalvos laužus,
Ir paruoškit dabar pietus.
Sugriauti palapines ant žemės –
Pasigirdo kunigaikščio įsakymas.
4
Linksminosi jo svita,
Garbingą pokylį surengė,
Juos supo tamsa –
Pasaulis nusileido sapnų karalystėn.
Užsidegė ugnelės danguje,
ir Paukščių Takas pasirodė –
Šaltojo mėnulio blankioj šviesoje.
Miškas stovėjo, suvokdamas esmę –
Visas mįsles ir paslaptis lemtingųjų,
Ką paslėpė nuo visų žemė –
Nuo vaikų savo pasileidėlių
Ji garbingai juos saugojo.
Viskas aprimo. Ilga diena baigėsi,
Ir žmonės pavargę sumigo, -
Tarp ramių lietuviškų kalvų
Ilsisi kunigaikščio būrys.
5
Ant kilimo neramiai miega,
Išsidraikęs Gediminas.
Snaudžiantis miškas aprimo ir tyli,
Laukdamas aušros valandos.
Baigia degti po dangaus skliautu laužai
Bet netrūkstantis kunigaikščio sapnas –
Mato Vilnios upės žiotis,
Greta jos mato kalvą.
Didžiulis ir pilkas vilkas stovi
Ant tos kalvos viršūnės.
Jo žvilgsnis aiškia šviesa dega,
Snukį į dangų užvertęs,į mėnulį.
Vilkas garsiai ant tos kalvos staugia,
Tarytum šimtas vilkų viduje.
Lyg būtų jis nežemiškų galių,
Tartum plienas jo kraujyje.
Kunigaikštis čiupo lanką su strėlėmis,
Templę ištempė, prisėdo.
Kai yra jėgų, strėlę po strėlės,
Jis leido į pilkąjį tikslą.
Net negalėjo to vilko sužeisti
Tik aplaužė visas strėles.
Kaipgi žvėrį dabar nugalėti?
Templė sugadinta – guli žolėje.
Piktas staugimas visą apylinkę sukrėtė,
Išbudino žvaigždėtą naktį,
Ir... nubudo Gediminas,
Kažkaip jaučiamas šaltis viduje.
6
Niekada dar nematė kunigaikštis
Tokių realių ir keistų sapnų.
Ir jis pas save pasikvietė tarną,
Kad porą žodžių jam tartų.
-Čia, tolumoje, prie plačios upės,
Žynys senasis Lizdeika gyvena, -
Matai ten, prie vandens, ugneles? –
Jis Šventąją ugnį saugo.
Sako, labai jis protingas.
Reiškia, senis galėtų tiksliai
Nakties šios mano sapną paaiškint.
Atveskite žynį pas mane!
7
Ir žynys prisistatė pas kunigaikštį.
-Ką tu, kunigaikšti, norėjai sužinoti?
Tavoji širdis dėl kažko serga,
Papasakok man, Gediminai.
-Šią naktį aš mačiau sapne
Pilkąjį vilką – jis didelis!
Stovėjo ant kalvos prie upės.
Paaiškink šį sapną, seneli!
O kai jis sustaugė į mėnulį,
Pasirodė, jog tai - griaustinis!
Tartum ruja vilkų jame viename
Įsikūnijo iš pusių visų...
Kliudyti aš jį stengiausi –
Vieną po kitos strėles leidau,
Ir aplūžinėjo jos. Bet vilkas
Pasirodė iš metalo.
8
Ilgai galvojo senelis Lizdeika,
Prieš atsakant jam.
-Pranašingas sapnas tave aplankė naktį,
Jį reikia suprasti protingai.
Tai mūsų visų dievųų valia,
Tai priimk tą valią, kunigaikšti!
Pasirinkimas likimo, matyt, toks.
Klausyk, klausyk, Gediminai!
Tas vilkas, kurs tau prisisapnavo,
Reiškia, kad greitai tu
Ant aukštos kalvos pastatysi
Milžinišką pilį prie upės,
Tai, kad ši pilis bus stipri,
Kaip geležinės užtvaros vilkas,
Ir mūšyje nenugalimas, -
Garbins jį liaudis.
Yra ir dar sapno reikšmė, –
Čia išaugs didelis miestas.
Ir šlovė bus jo didžiulė,
Kaip staugimas vilko viduj.
9
Štai tokie Lizdeikos žodžiai
Aiškino kunigaikščiui. O šis atsakė:
-Man patinka visa tai, ką pasakei
Tu man čia. Ir už tai tau
Aš duosiu dosnių dovanų
Negailėdamas, tave apdovanosiu.
Aš paklausysiu valios dievų –
Ir tavo žodžius realybėj įgyvendinsiu.
10
Štai šitaip nutiko seniai
Medžioklėj vienam kunigaikščiui.
Kai laikas tam atėjo,
Jis pastatė prie upės žiočių
Garbingą miestą, pavadino jį Vilnium,
Perkėlė į jį sostinę.
Iki šių laikų kunigaikštį Lietuva mena,
Nors ir daug amžių praėjo.
Pabaiga
Iš rusų k. vertė Birutė Silevičienė
P.S. Poetas Artiom Čanov iš Rusijos ketina pirmą kartą aplankyti Lietuvą ir Vilnių. Todėl jo „Sakmę apie vilką“ išverčiau, linkėdama jam gražios viešnagės mūsų mieste ir malonių susitikimų su draugais literatūriniuose renginiuose.
Atgal
