Poezija
06 02. Tėveliui ir Gydytojui E. K.
Birutė Silevičienė
Dvivietėje palatoje esu viena
Ir tyluma dar mėgautis galiu.
Bet gydytojas lanko vis mane,
Tai kalbina, tai tikrina spaudimą.
O rytais žiūri, kokia nuotaika nubudus...
Pasidomi, kaip miegojau naktį,
Stebisi, kad palatoje vis viena:
„Reikės kokį vyruką atvesti į palatą,
Kad dviese linksmiau būtų...“
„Nereikia, daktare, man nieko vesti,
Bet moterį, galėtumėt įleisti.
Nesu palatoje viena, su manimi knyga!..
O vakare atbėgs po pamokų dukra,
Ir vyras bus su manimi kartu...
Ramybės jūroje aš gyvenu,
Geriau, greičiau į namus išleiskite...“
„Dar negaliu išleisti į namus,
Žinau, kad namų sienos gydo,
Bet dar teks ligoninėj pabūti,
O gal sakykime, ilsitės kurorte?
Turiu stebėti, kaip gyja pjūvis,
Kaip po operacijos atsistato organizmas.
Miegokite ir sveikite, Jūs ligą nugalėjote!“
Užmiegu tarsi kūdikis mažytis...
Balkono durys plačiai atvertos,
Čia oro toks gaivumas. Gaivina
Mano kūną ir siunčia sapną pranašingą:
Matau Tėvelį stovintį prie durų...
Jo rankose – raudonų rožių puokštė,
O veide šypsena skaidri...
„Tėveli mielas, Tu aplankyti atėjai,
Tą savo dukrą ligonėlę?“
„Sakyk, dukrele, kur gėles pamerkti?“
„Tėveli, dėk, prašau, į kriauklę
Ir šaltą vandenį atsuk iš čiaupo,
Seselė gėles pamerks į vazą...“
„Tas pats vaikystės dienų šypsnis,
Veidelis saulės šiluma spinduliuoja,
Akelės pilnos džiaugsmo. –
Mano mielos dukrelės.“
„Tėveli, sėsk, prašau, ant lovos,
Pasikalbėkime dabar abu...
Tiek metų į praeitį nunešė laikas,
Bet aš tave, tėveli, labai myliu!“
Bandau prabudusi praverti akis,
Bet ašaros man veidą plauna...
Mane žadina gydytojas palatoje:
„Sakyk, mieloji, ko verki ir pagalvė šlaputė,
Nuo ašarų upelio iš akių?
Ar skausmas neduoda ramybės,
Prašau, man viską pasakyti,
Abu kovosim už gyvybę.“
Papasakojau gydytojui sapną...
„Tėvelis juk aplankė dukrą,
Jai atnešė raudonų rožių puokštę!
Matai, mieloji, Jis rūpinasi tavimi,
Reiškia, pasveiksi ir gyvensi!“
Ir iš tiesų, matau, kriauklėj rožės,
Bėga šaltas vanduo ant stiebų...
Gydytojas žiūri į mane ir šypsos...
„Gydytojau, iš kur tos rožės ir kam jos skirtos?
Kas man jas čia paliko?“
„Gavau įsakymą aš iš Aukštybių!
Valią Tėvelio – aš išpildžiau!“
Ir vėl aš pravirkau balsu,
Dėkojau gydytojui už rožes.
Jis, paėmęs vazą, rožes pastatė
Ant spintelės prie manęs...
Rankšluostį, sudrėkinęs vandeniu,
Nušluostė sūrias ašaras nuo veido.
„Grožėkis jomis, tegu sveikatą teikia jos.“
Ir tų dienų aš nepamiršiu niekad...
Tokio širdies gerumo gyvenime nesutikau...
Jis buvo gydytojas iš pašaukimo.
Deja, nuvylė Jį Likimas, Lemtis –
Išsivedė į Amžinybę...
Močiutei O. K. atminti
Jau 61-eri metai suėjo,
Kai taip anksti, Močiute, mus palikai.
Ir tavo žūtimi mes netikėjom...
Meldžiau aš Visagalį, kad mane globotų.
Žiūrėjau į josios „amžiną namelį“,
Kur ji gulėjo rami, papuošta...
Žvakelės degė gelsvos prie jo,
Kryželis priminė tavas kančias,
Avarijoje patirtas, nespėjus grįžti į namus.
Rankoje įdėtas paveikslėlis ir rožančius,
Kunigas, sakei, jį dovanojo per Krikštą...
Krikšto žvakę mano mamytė, tavo dukra,
Uždegė tave išleidžiant į Amžinybę.
Man ėjo devinti meteliai, susitaikiau
Su tava netektim, bet ilgėjaus...
Kai liūdna buvo, žiūrėjau nuotraukas
Ir tau viską pasakojau...
Tavo rūbai, daiktai – vis spintoje
Garbingai kabėjo ar gulėjo.
Ir niekas jų išmesti nedrįso...
O aš, pravėrus spintą, verkiau...
Močiutės rūbelius glosčiau.
Į kambarį įslinkdavau nepastebėta
Ir laiką ten leisdavau ilgai...
O ką galvodavau tada –
Tik Visagalis viską žino...
Tu šeimininkė žinoma buvai parapijoj,
Visiems visada reikaluos padėjai,
Nes gerą širdį turėjai savyje!
Močiute, mano gėrio lašeli,
Aš taip tave mylėjau!
Kur tu ėjai, aš iš paskos skubėjau...
Ką tu sakei – tavęs klausiau.
Mintis į galvelę kroviau.
Mes net abi kartu miegojom!
Saulelė man buvai šviesi:
Pasakų versmės tavyje sukauptos –
Mane auginio, mokė ir gėrį dovanojo.
Mus jungė nuostabi draugystė.
Duonelė, valgiai tavo ruošti –
Patys skaniausi – tirpo burnoje.
Menu gyvenimą su tavimi laimingą
Ir šildo kūną tavoji atmintis brangi.
Ačiū Tau, kad gražiai mane auginai,
Menu kiekvieną pamoką išmoktą,
Iš tavo lūpų pasakytą. Patarimus
Vis saugau savo sieloje paslėpus.
Kai reikia, jais pasinaudoju...
Tik gaila, kad gimtinės neišsaugojau,
Kurią tu man žadėjai...
Aš per maža buvau paprieštarauti –
Tavo sūneliams, grįžusiems iš Sibiro.
Juos pardavė, o mes išvykome
Gyventi į Troškūnus – patėvio tėviškę...
Lankau, Močiute, tavo kapą –
Traupio kapinėse – jis neapleistas.
Geri, buvę kaimynai, Bražinskai –
Jį labai gražiai prižiūri.
Aš gailiuosi, kad savo mamytę –
Palaidojom Troškūnų kapinėse,
Šalia vyro ir sūnaus Kaziuko,
Kurį močiutei teko auginti.
Ir mano Tėvelis – nepamirštas,
Ilsis Vičiūnų žemelėj brangioj.
Poezijos Paukštė mane lanko,
Gerą vyrą turiu šalia,
Dukrą, žentą, anūkus ir proanūkę.
Mūsų sūnelis Gintukas –
Avarijoj mirtį sutiko...
Nebėra, Močiute, ir Tavo sūnelių...
Gyvenimas vietoj nestovi, brangioji,
Jau mes artėjam prie rudenio ribos.
Ką skyrė Likimas – tik Kūrėjas žino...
Prie gyvenimo slenksčio einam...
Atgal
