Signato. Ar pasirašei Už Lietuvą, už Laisvę? Ar tavo meilė-tik lašai Ir šiaip jinai bevaisė?

Suplėšiau kalendorius Ir laikrodžius išmėčiau, Kad dar ilgai padoriai Ilgai gyvent galėčiau.  

Į Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį kiekvienas kūrėjas ateina su savo vertybėmis: ateina su meile ir pagarba prisiminti tuos, kurie ant Tėvynės laisvės aukuro paaukojo savo gyvenimą, -gyvybės kaina ją gynė.

Amžiną atilsį kuždės Vėjuotą naktį pušys... Prie mano kapo pastovėk Saulėtoje gegužėj...

Kur gi dingo tos rūsčiosios žiemos, Neišbrendamos  sniego to šūsnys,                        Pripustytas ir užneštas kiemas,                   Lig juosmens sniego siekiančios pusnys?

Gedimino prospekte ir vėl laužai liepsnoja,    Kaip ir tada, kai gynėm Laisvę... Atmintį dovanoja

Aikštėj, kurioj stovėjo Vladimiras Ir rodė ištiesta ranka į kagėbė, Žudikiška vėkapėbė dvasia nemirus- Dar daug jai rėkiančių: ura, ura, garbė.

Kur gi dingo tos rūsčiosios žiemos, Neišbrendamos  sniego to šūsnys,                        Pripustytas ir užneštas kiemas,                   Lig juosmens sniego siekiančios pusnys?

Glaudžiuos prie šimtametės Lietuvos krūtinės Nuo kūdikystės lopšio lyg ramybės uosto. Girdžiu širdies plakimą, kada apkabinus Ji mylinčiomis rankom mano galvą glosto.

Glaudžiuos prie šimtametės Lietuvos krūtinės Nuo kūdikystės lopšio lyg ramybės uosto. Girdžiu širdies plakimą, kada apkabinus Ji mylinčiomis rankom mano galvą glosto.

Širdimi prisiglaudus prie žemės, prie istorijos vėtrų, žaibų, vis ieškosiu prasmės dieviško prado kaip klajūnas pasaulių keistų.

Manoji siela Lietuvon atėjus girdėjo beržų ir Baltijos ošimą, vėją staugiantį senose kapinaitėse

Šiandien viziją keistą regėjau tekant saulei pro rūką anksti...

Liūdnomis akimis, Paslaptingai rami, Susimąsčius

Sakmė O Dieve, Kaip gera Vilniuj! Kaip lengva Jo gatvėmis vaikščiot...

Mūsų istorija - lyg praraja bedugnė: Ją dengia tirštas, storas gražus rūkas - Tai užmaršties  tankusis griežtas tinklas.

Veršvų draustinyje geniai jau skelbia rytą, Sutartinai jų ksilofonai groja, Lyg sako, kelkimės, dar daug nepadaryta, Pažvelkite į žalią Kauno rojų.

“Lietuvos aido“ skaitytojus kviečiu susipažinti su Lietuvos pašto literatų klubo „Laiškas“ darbuotojų kūryba. Joje – ir saulė lig dangaus, ir švelniausia ilgesio gaida.

Genų knygoj parašyta, Paveikslėliais išpaišyta - Neišlyginsi kuproto,  Neįkrėsi kvailiui proto.

Siūbuok su bokštais minareto, Sūpuokis gluosnių šakomis. Kaip debesys linguok iš lėto, Su upėm plauk ir su mumis.