Poezija
02.24. SIGNATO
Kęstutis Trečiakauskas
Signato. Ar pasirašei
Už Lietuvą, už Laisvę?
Ar tavo meilė-tik lašai
Ir šiaip jinai bevaisė?
Po šimto metų, kai skaitys
Tą Signatarų knygą,
Supras, kokia brangi Viltis,
Kai polėkiai įmigę
Kai dar ne visiškai skaidru,
Tamsa neišsisklaidžius...
Po šimtmečio nebus raudų.
Tauta jau nebeklaidžios.
SIGNATO. Aš pasirašiau,
Įsidėmėjau numerį.
Pasirašyk ir Tu. Prašau.
Jei dar Viltis nenumirė.
KALBOS GIMTOSIOS MEDIS
Kalbos gimtosios medis dar žaliuoja,
Yra dar kam jį laistyt, prižiūrėti.
Bet vis garsiau, kad jį nukirstų, loja
Ruja. Ir jos vedliai. Lyg pakerėti.
O kalbininkų gretos vis retėja...
Kaip ant mielių tiktai beraščiai auga.
Nejaugi kalbai laikas mirt atėjo?
Nejaugi net savi jos nebesaugo?
Ar tai, ko rusų caras neįstengė,
Saviems valdžiažmogiams bus padaryt ne gėda?
Baisius įstatymus tik išdavikai rengia.
Tik priešams išdavikai saldžiai gieda.
TREMTINIO RAUDA
Kiek čia daug lietuviškų kapų,
Sibire, kur žemė neatšyla,
Dieve, kaip siaubinga, kaip kraupu,
Kūdikiai vos gimę jau pražilę.
Ašaros pavirsta čia ledu,
Žodis, vos tik tariamas, užšąla...
Dieve, Dievulėli, kaip kraupu,
Ar išvysim Tėviškėlę žalią?
Eitume namo pliki, basi,
Gal atneštume namo bent savo vėlę...
Lietuvėle, ar dar Tu esi?
Ar gyva dar Tu, o Lietuvėle?
Vėjas joks nei paukštis neatskris.
Tarp ledynų tik kapų kapeliai.
Kas į Lietuvą mums užtrenkė duris?
Kas paliko mirčiai ir nedaliai?
Vaikšto budeliai išniekinta žeme,
Griaunamos bažnyčios ir sodybos...
Kas pasauliui mūsų aimana,
Jeigu skiria geležinės ribos...
Ar išvysim Tėviškėlę žalią?
