Poezija
01.13. Nebūna beveidžių dienų
Jonas Laurinavičius
Sakmė
O Dieve,
Kaip gera Vilniuj!
Kaip lengva
Jo gatvėmis vaikščiot...
Sapnuot Geležinį vilką –
Taip paprasta, sava.
Neproblematiška.
Nereikia legendų
Tau aiškint,
Tik reikia pačiam
Jas pratęst.
Kiekvieną skersgatvį,
Aikštę
Prie savo širdies
Priglaust.
Tyla
Virš tėviškės
Nutilo vyturiai,
Virš tėviškės
Istorija užgeso..
Tik žvaigždės –
Lyg padangių žiburiai –
Paliko saugoti
Išėjusiųjų dvasią.
Nesuklupusieji
Laimės akimirkos
Nežemiškai trumpos,
O kelias lig jų –
Dramatiškai kietas, sunkus.
Palaiminti tie,
Kurie nesuklumpa
Ir įkopia ten,
Kur arčiausiai dangus.
Pažintis
Taip žmogiška
Šypsotis žmogui,
Taip žmogiška
Padykusi jaunystė.
Jei niekur nekritai,
Nebuvo bloga,
Tai tu gyvenimo
Dar nepažįsti.
Grožis
Žydės palei parką narcizai.
Ir Nemuno vingiai žydės.
Gražiausios pasakos visos
Man tavo vardan susidės...
Viena
Neišsenkanti
Ir amžina
Meilė būna
Tik viena.
Jei ji greitai
Išgaravo,
Buvo tas žmogus –
Ne tavo...
Tau
Pasitinku aš tave
Beskubančią gatve.
Ir tarp Vilniaus
Senovinių bokštų
Įteikiu tau
Savo ilgesio puokštę.
Ji, žinoma,
Greitai nuvys...
O ilgesys?
Kodėl?
Ji tavo svajonė –
Šviesi, stebuklinga.
Ir kaip kiekvienas stebuklas –
Nereali...
Kodėl jos sieki,
Jei tau ji netinka?
-------------------------------
Ogi todėl,
Kad myli...
Atgal
