Poezija
01.08. Rūkas
Leopoldas Stanevičius
Mūsų istorija - lyg praraja bedugnė:
Ją dengia tirštas, storas gražus rūkas -
Tai užmaršties tankusis griežtas tinklas.
Iš jo iškrinta, tiesa, ne visi -
Prie istorijos kai kas palinksta stalo,
Ir jie lyg piramidės laiką mūs skaičiuoja:
Vieni - Valkirijos, tamsos valdovai
Kiti - kaip šviečiantys už jų pečių žibintai.
Nuo piramidžių aukščio sklinda jų balsai,
Prarėždami miglas visų gadynių
Ir, susiliedami su kibirkštim mūs laiko,
Draugingom rankom užkuria mums laužus
Ir išminties žodžius, ir pasakas vis seka.
Jie - chorvedžiai istorijos balsingo choro,
Kuris mums skamba lyg lopšinės, skamba...
***
Karaliaus dvarely
Ir tėvo sodely
Lietus baltas lijo
Nuo vyšnios šakų.
Atjojo šauklelis -
Išjojo bernelis. -
Lietus juodas lijo
Tėvynės laukuos...
Parbėgo žirgelis,
Bet tuščias balnelis..
Kas ašaras sesių
Nušluostys graudžias?..
Atgal
