Poezija
02.13. Nemyli jie tautos
Kęstutis Trečiakauskas
Aikštėj, kurioj stovėjo Vladimiras
Ir rodė ištiesta ranka į kagėbė,
Žudikiška vėkapėbė dvasia nemirus-
Dar daug jai rėkiančių: ura, ura, garbė.
Jie saugo vietą tą, kad vėl iškiltų
Siaubingos okupacijos stabai,
Balvonai nuimti nuo Žalio tilto...
Yra kas šito laukia. Net labai.
Todėl kaip velnias kryžiaus bijo Vyčio-
Nemyli jie Tautos nei Lietuvos.
Jiems reikia panašaus į Vamzdį kičo,
Jiems reikia diktatūros iš Maskvos.
Bet laisvai Lietuvai koktus jų smarvės tvaikas.
Greičiau tik išvėdinkime namus,
Kad virš Tėvynės tamsumas išvaikius,
Klestėtų vėl gyvenimas ramus.
PRIEŠ ŠIMTĄ METŲ LIETUVAI ATGIMUS
Varpais suskambo taurės krištolinės-
Naujieji Metai sukakties šventos.
Pražydo Lietuva kaip žiedas lino,
Daina prie Vilniaus, Kauno, prie Ventos.
Vasaris ir prisikėlimo Kovas
Šiais metais vėliavom kaip niekad suplazdės.
Laimėtos visos mūsų šventos kovos,
Pasaulis vėlei mus matys, girdės.
Prieš šimtą metų Lietuvai atgimus
Tauta pakilo darbui ir kūrybai,
Bet vėl imperijos nasruos likimas
Tik artino jos išnykimo ribą.
Slogi naktis, kalėjimai ir tremtys.
Paniekinta kalba, istorija, dorovė.
Kuo ji galėjo pasikliauti, remtis,
Jei pačią dvasią iš širdies išrovė.
Pasaulis gal pamiršo, ar stebėjo,
Kaip ėda kanibalai gyvą tautą?
O šie greičiau, greičiau suryt skubėjo,
Apžioję kuklią Lietuvos paskliautę.
Lyg vėžio metastazės jų čiulptuvai
Apraizgė visą spurdančią planetą.
Bet kilo Lenkija, pakilo ir lietuviai.
Pasaulis stebisi- pabaisa nugalėta?
Kažkoks profesorius? Nejau taip būt galėjo?
O kas tas Sąjūdis? Ką pasakys Amerika?
Ir sausio tryliktąją priešą nugalėjo?
Apniko Didžiarusiją isterija.
"Tegu prie sienos stato ir sušaudo
Tą Landsbergį ir jo fašistų kliką".
Imperija dar bando griebtis šiaudo,
Bet kad ir šiaudo,šiaudo nebelikę...
Ar jie rytiečių išmintį pamiršo:
Nors šunys loja, karavanas eina.
Jie ir dabar begėdiškai įniršę,
Kadais sušaudę mūsų Laisvės dainą.
Lig šiolei patikėti dar negali,
Kad šitoks kąsnis iš nagų išsprūdo.
Ne vienas bandė vergti mūsų šalį-
Nepabijojome raudono, balto, rudo.
Europos Sąjuga. Ir NATO. Ir Šengenas.
Šimtųjų sukaktį laisvi mes pasitinkam.
Koks gyvas tas lietuviškasis genas.
Jis tiktai priešams. Priešams nepatinka.
BROLIUI
Mano broli, kaip aš pasiilgau,
Juk likai man vienintelis Tu.
Ar lakštingalos naktį prie Smilgos
Dar vilioja dainuoti kartu?
Ar sidabras švelnios mėnesienos
Vis toks pat kaip anais vakarais,
Ar žaismingi šešėliai nuo sienos
Į sapnus ilgesingus ateis?
Negaliu aš pamiršt tėvo sodo,
Ir vaikystės pamiršt negaliu,
Užsimerkiu ir vėlei atrodo,
Kad tenai ir gulu, ir keliu.
Ak, kaip greitai nuskrido tie metai,
Bet kodėl mes širdy vis jauni?
Juk jau šitiek pasaulio pamatėm,
O vien ja, praeitim, gyveni.
Ne, nenoriu graudinti. Neverta
Sielvartaut ir ieškoti klaidų.
Ligi trupinio viskas pasverta.
Mes laimingi, nors likom tik du.
DAR NE VASARA
Dar ne vasara, dar tik klaidus vasaris,
Sniego pūgos dar pustys kelius,
Kol nušvis mums auksas, o ne varis
Ir barstys linkėjimus žalius.
Paukščiai giesmėmis pašlovins dangų,
Žemę budins pempės, vyturiai.
Širdį tu atverk pirmiau nei langą.
Paskubėk, jei to nepadarei.
DATOS
Datos. Ar jos tik skaičiai
Metrikoj ir pasuose.
Vienos dar žėri skaisčiai,
Kitos - jau dausose.
Ant kryžių. Ir ant paminklų.
Kol laikas jas išpustys.
Liks neįspėtos minklės.
Tik praeitis.
Atgal
