Poezija
11.18. Išlikimo manifestas
Kęstutis Trečiakauskas
Genų knygoj parašyta,
Paveikslėliais išpaišyta -
Neišlyginsi kuproto,
Neįkrėsi kvailiui proto.
Liksi visad tas, kuo gimęs,
O vis skundžiamės - likimas...
Paistalai. Jis niekuo dėtas,
Nors kasdien kažkur girdėtas.
Kiek seneliai rūkė, gėrė,
Tokį geną ir sutvėrė.
Jei dabar mergiotė rūko,
Ką gimdys ji? To betrūko.
Aišku, vaikas bus netikęs -
Ligos ir nelaimės tykos.
Teks valstybei sunkią naštą
Dėl mamos beprotės nešti.
Nekraipykit, ponai, ūsų,
Kiek tokių valstybėj mūsų?
Narkomanų ir rūkalių?
Ak, jei kas man duotų galių.
Aikštėje numaučiau kelnes
Ir įkrėsčiau, tegu velnias.
Ką jūs teikiatės sakyti,
Jeigu prašom nerūkyti?
Jeigu prašome negerti? -
Nevalia juk kailį perti.
Tuoj rėkimas: teisės, teisės...
O kas uosto, tas beteisis?
Tas, girtuoklio užkapotas?
Ponai, kur pradingo protas?
Nuo girtuoklių, nuo rūkalių
Apsigint neturim galių?
Ginam juos save pasmerkę.
Kaip išliksim užsimerkę?
Mus juk nuodija, mus žudo
Šmikiai iš stovyklos Judo.
Nenusimetam jų pančių -
Kaip išniekinom Valančių.
Kur tėvynė nuvairuota?
Ar ateisime į protą?
Svoris
Net suskaičiuot neturim laiko,
Kiek ta svarbi kėdė vis laiko
Tą užpakalį tartum tankas,
Kur pro duris vos išsitenka.
O kur galva? O kas ją žino -
Ne galvą - kėdę pripažino.
Todėl (ko gero, daug kam noris),
Kad ne galva svarbu, o svoris.
O tokio svorio nenukelsi,
Nors kuolą ant galvos jam kalsi.
Todėl ir sėdi kiek tik gali.
Ar užpakalis valdo šalį?
Išorė
Meiliakalbis, meiliaširdis,
Regis dėk nors prie žaizdos,
Jei tik žodžiais jus nugirdys,
Neišvengsite bėdos.
Jei medum liežuvis varva,
Dar nereiškia, kad saldus,
Matote tik kailio spalvą,
Bet nežinot, koks vidus.
Kaip dažnai mes apsirinkam
Patikėję meilumu.
Jei klastūną išsirinkom,
Tai neteksim ir namų.
Atgal
