Poezija
11.25. Literatų klubo minčių sūkurys.....
Birutė Silevičienė
“Lietuvos aido“ skaitytojus kviečiu susipažinti su Lietuvos pašto literatų klubo „Laiškas“ darbuotojų kūryba. Joje – ir saulė lig dangaus, ir švelniausia ilgesio gaida.
Mano Lietuva
Vytautas Viskantas
Mano Lietuva, mylim ją visi,
Pagerbta širdy, mums brangi esi.
Kai esu toli nuo gimtų namų,
Sieloj ilgesys, kai tave menu,
Pr.: Lietuva graži, tu tokia sava,
Tu manoj širdy, būsi visada...
Baltijos krašte tu dabar laisva,
Tu tokia miela. Viltis ir svaja.
Protėvių dvasia mūsų mintyse,
Visada gyva mūsų širdyse.
Nerimas
Mykolas Arcimavičius
Vėjas. Sieloj tuštuma.
Nerimas atjojo - nežinia.
Pulsiu aš į krantą. Vėl banga.
Kiek aš jau klajoju nežinia.
Vėjas. Sieloje audra,
Krantą jau matau
Tikras jis ar ne
Šito nežinau
Vėl nublokš banga
Nerimui išrėksiu:
-Ne
Krantą vėl matau.
Giedra.
***
Saulius Jokubaitis
8.Tu žinai, sapnuos, likimas baltas
Tarsi snaigė, krisi, ten, žvaigžde.
Tu tikėk, nebūna ten nieks kaltas,
Net nebūtina kalbėt sapne.
Ten širdis žybėt pašvaiste gali
Ir jausmai išlyti, kaip lietus
Nepraeina meile ten pro šalį.
Jos likimas ten ne toks skaudus.
Ten nebyra ašaros, tik snaigės
Ir jos šiltos tarsi bučiniai,
Apie meile visos sapnų raides,
Ten tu jas dažnai dažnai radai.
Tu, galbūt, senai jau, nesapnuoji,
Gal regiu sapnuos jau ne tave,
Bet kodėl jausmus man dovanoji,
Kai senai jau pamiršau tave?
Likimas
Irena Adomaitienė
Liūdesys nesitraukia
Iš kampų keturių,
Ką turėjau brangiausio
Dabar jau nebeturiu.
Širdgėla iškankino,
Varginga dalia,
Toks paskirtas likimas,
Skųstis juo nevalia.
Kiekvienam dovanotą
Žmogus turi vertę,
Ateitis ūkanota,
Bet reikia ištverti.
Svajone, neskubėk
Petronėlė Adomaitienė
Svajone, neskubėk pakilt į aukštį!
Noriu apžvelgt. Paliest tave.
Norėčiau tave prijaukint lyg paukštį
Ir tavo šilumą pajust savam delne.
Norėčiau, kad tu visad būtum mano!
Gyvendama kartu, pavirstumei tiesa.
Aš tave saugočiau, globočiau, glausčiau...
Tu būtum man mano akių šviesa!
Neleisk, svajone, man tave prarasti –
Gyvenimas be tavęs neturės prasmės!
Galbūt, nelemta man laiminga būti...
Nors leisk atsigaivinti iš tavo versmės!
Istorija
Povilas Kulvinskas
Plačiau jau skamba mano posmai
Ir dar aiškiau pasaulyje skambės.
Gyvenimas - tikra legenda
Didvyriams ir poetams Lietuvos.
Vėl šaukia vieškeliai saulėti
Į laisvę mylinčių širdžių.
Negęsta žygdarbiai sparnuoti.
Mūs Lietuvos tikrų karių.
Karduos užgimę Oršos mūšy,
Rusenus mušę lyg dievai.
Lietuviai gerbiami krikščionys
Palaiminti iš Dievo amžinai.
Kasdien drąsiau kalbėk, jaunuoli,
Tautos istoriją pažink,
Seniausią kalbą Lietuvos senolių
Laisvam pasauliui šiandien skirsk.
Lietuvai
Janina Kvietkuvienė
Lietuva - kraštas marių ir girių,
Lietuva - tai senolių kapai,
Lietuva - kryžiai kalne pasvirę,
Iškilmingi bažnyčių varpai.
Lietuva - žilas kraštas legendų;
Gintarėlių šviesa pamary.
Lietuva - darbščios protėvių rankos,
Ir daina artojėlių skambi.
Lietuva - kraštas rūtų, lelijų,
Su malda motinėlės senos,
Nuostabioji mano tėvyne,
Būk per amžius laisva visados!
***
Nušluostyk ašarą
Nuo debesėlio veido,
Ir saulė tau nusišypsos
Pro jo kraštelį.
Ar viską ir visiems atleidai?
Dar nežinai. Dar širdį
Skaudžiai gelia.
Liepos
Valerija Jagelienė
Nelinksta liepos šimtametės.
Nelinksta, ne.
Nelinksta jų palaužtos šakos,
Nelinksta, ne.
Nebarsto liepos šimtametės,
Nebarsto žiedlapių kvapių.
Nebarsto, ne.
Nebijo vėjų nei audrų.
Užgrūdintos tos liepos,
Užgrūdintos stiprių audrų.
Nebijo jos ir ąžuolų senų,
Nebijo vėjų ir audrų.
Stovės laukuose jos vienos,
Atlaikys vėjus jos stiprius.
Nelinks jų šakos prieš kiekvieną,
Nelinks, nors žus nuo jų.
Laiškas
Stasė Pelenienė
Kai klevų geltonas sapnas drieksis,
Rudeninį spindulį - mažytį, nugaląstą –
Aš į voką paslapčia įdėsiu,
Kad atrastum.
Kai įdegs kačiukai gluosnis nugarėlės.
Laiškas vėsa gaiva užlies tave,
Kad lengviau kvėpuoti ir gyventi būtų –
Prisimink mane.
Kai tarp tūkstančio "kodėl" paklysiu,
Išsivedus sūnų pasivaikščioti žeme,
Melsvame voke gal nieko neberasi...
Tik nebausk tylėjimu manęs.
Prabočių Lietuva
Milda Martinavičienė
Prabočių Lietuva.
Esi tu man
Kaip šventas sapnas.
Su pilkapiais ir kryžiais
Manoji Lietuva.
Kiek skausmo...
Visos mūsų šventės –
Tai Tu-
Tik meilės nebėra.
Čia tik komercija –
Menka paguoda emigrantui,
Ir kainos krenta –
Sielos patikra...
Nejuokinkit, tik atsibuskit,
Kartais reikia.
Nešvęsim to gimtadienio –
Juk saulė netikra...
Nejuokinkit...
Sakyk, sakyk
Reda Vaitkevičienė
Sakyk, kodėl dejuoji, sakyk kodėl blogai?
Matai, kad viskas juoda, aplink net apdarai.
Kasdien mintis juodžiausias galvelėj tu vartai,
Nejau tu patikėsi, kad viskas taip blogai.
Juk karo mes nematėm, nevaikščiojom basi,
Ir bado lyg nebuvo, ne Afrikoj esi...
Kodėl tokie palūžę, išvarginti visi?
Nėra širdyje Dievo ir blaškomės kely.
Žmonės pėsčiom keliavo, net patikėt sunku.
Rugius dalgeliais pjovė ir rovė jie linus.
Drobelę rankom audė ir siuvo drabužius,
Prie žibalinės - plunksna rašė, vingiavo žodelius.
Dainas visi dainavo ir šokdavo linksmai,
Jie rinkosi į būrį, nors spaudė juos vargai.
Norėtųsi paklausti jūsų, gerbiamieji,
Ar mokate išausti, drabužėlį pasisiūt?
Ar dalgį rankose turėjot, ar pjovėte plačiuosius hektarus?
Ką su mumis padarė „Laisvė" sesės, broliai
Į tinginius pavirtome visi...
Atkišome rankas, vis verkiam, vis dejuojam,
Depresija, tikrai mes pralenkėm, visas tautas...
Eilėrašti,
Nijolė Katelynienė
dėkinga tau už tai,
kad ištiesi rankas vienatvei,
suteikdamas vilties,
sulaukt žydėjimo
auksinių jurginų.
Akimirka,
atvėrusi duris
į dar neparašytą knygą,
suskambi muzika
nakties žvaigždėj
Meilės šventove,
dovanojanti skaidrią šviesą,
tamsiam lyg neviltis tu vandeny....
Gyvenime,
dėkinga tau už tai,
kad vėl pavasaris,
kad vėl tavy, eilėrašti,
aš gyvenu...
Tėveliui
Birutė Silevičienė
Jau paukščiai į tėviškę grįžo,
Ir aš čia klajoju viena.
O ašara - draugė manoji –
Nubėga ji veidu greita...
Praeinu takeliais vaikystės,
Sustoju sodely tarp vyšnių baltų.
Suklumpu prie tėvo kapelio –
Sode tarp obelėlių žilų.
Likimas seniai mus išskyrė –
Neliko linksmųjų vaikystės dienų.
Tą netektį - skaudžią ir gilią –
Širdies kampely visada jaučiu.
Atgal
