Poezija
02.13. Vasario 16-oji
Jaunius Kulnys
Manoji siela Lietuvon atėjus
girdėjo beržų ir Baltijos ošimą,
vėją staugiantį senose kapinaitėse...
Regėjo skriejantį Vytį, o prie seno
ilgo žvyruoto kelio, man mojo
tėviškės variniai klevai...
Nei lyros jau, nei arklo nematyt –
užteko vasario danguj – dvidešimt
didžiavyriams užrašyti mano
jaunystės svajonę ir viltį,
kai iš pilko šalto rūko pavyko
išplėšti geltoną, žalią, raudoną...
Ir Jų žygdarbį – tauta niekad nepamirš –
įsukę į Laiko Ratą – užhipnotizavo
Jie mane visam likusiam gyvenimui...
O šiandien, Jie atėjo pasveikinti mus
„Su Vasario 16-ąja
Su Valstybės Šimtmečiu! “
Ir su džiaugsmu klausausi – Jų –
Visatos arfų virpuly...
Atgal
