Poezija
02.13. PRIE ŠIMTAMETĖS LIETUVOS
ALBINAS ANTANAS KAZLAUSKAS
Glaudžiuos prie šimtametės Lietuvos krūtinės
Nuo kūdikystės lopšio lyg ramybės uosto.
Girdžiu širdies plakimą, kada apkabinus
Ji mylinčiomis rankom mano galvą glosto.
Iš jos krūtų geriu gyvybės elyksyrą,
Sušildyta tikėjimo ir šypsniais saulės,
Ir rūpesčių syvus, ir meilės jausmą tyrą
Be melo, be klastos šėšėlių ir apgaulės.
Jaučiu, kaip mano gyslomis gimtinės kraujas
Sruvena ir minčių, energijos suteikia.
Kai suklumpu duobėtam kelyje, iš naujo
Ji pakelia ir šluosto ašaras kaip vaikui.
Džiaugiuosi, kad regiu Tėvynėj laisvės šviesą,
Nešuos jos grožį, gėrį į pirkelę jaukią.
Kai šimtametės Lietuvos glėbį gulėsiu,
Tikiu - ilgai ji mano vardą ainiams saugos.
