Poezija
02.19. GAMTOS AKIBROKŠTAI KŪRĖJUI
Vaclovas Deksnys
Kur gi dingo tos rūsčiosios žiemos,
Neišbrendamos sniego to šūsnys,
Pripustytas ir užneštas kiemas,
Lig juosmens sniego siekiančios pusnys?
Kai nuo didelio šalčio poškėjo
Durys išorės, medžiai ir tvoros,
Kišti nosies laukan nenorėjo:
Nei žmogus, nei šunelis, nei voras.
O dabar kokios žiemos - vien juokas!
Malonus- tiktai kartais šaltukas.
Į pietus nekeliauja jau špokas-
Šalia miestų , gyvenviečių sukas.
Jau ir gulbės keliauti aptingo,
Iš žmonių maisto duoklės maldauja.
Santūrumas, grakštumas pradingo-
Gal numes kas grūdų kokią saują?
Ar tai būtų Nauji ar Kalėdos,
Braidom šlapdribos tankiai mes tyrę.
Ne retai mus kankina tos bėdos.
Per tuos orus- mes daug ką patyrę.
Atšilimas. Tik jis, sako, kaltas.
Jis visuotiniu šiandien vadinas.
Sninga Afrikoj. Sniegas toks baltas!
Tik retai tie kraštai taip dabinas...
Jau sutrikęs ir pats jos kūrėjas:
Suvaldyti sunku šitą gamtą.
Kūręs, lipdęs, o sekmą ilsėjęs...
Ką daryt?.. pamąstyti vėl lemta.
Atgal
