Motiejus Valančius – vienas žymiausių 19 a. lietuvių intelektualų. Jis mokslininkas, vyskupas, rašytojas, istorikas, liaudies švietėjas, lietuvių tautos žadintojas, kalbos gynėjas, aktyvus gražesnio, teisingesnio gyvenimo kūrėjas, blaivybės apaštalas. Tat minėdami jo 215-ąsias gimimo metines, glaustai pažvelkime į jo nuopelnus.

Greitai, kovo 25 dieną žinomas enciklopedininkas Antanas Račis pažymės gražią sukaktį. Kaip žurnalistui daug kartų teko susitikti su A. Račiu.

Vasario 16-ąją pasitinku laikydamas rankose Antano Žilėno knygą, kurios viršelis padabintas Lietuvos trispalve ir baltu užrašu „Kelias“.

Profesorius Dovydaitis pasižymėjo nepaprastu darbštumu, smulkmenišku pareigingumu, skrupulingu sąžiningumu, o ypač išgarsėjo labdariška veikla – taip jis įgyvendino vieną svarbiausių katalikybės– Meilę artimui – principą.

Kalėdiniai varpeliai jau aptilo. Nebeplėšo dangaus įvairiaspalviai fejerverkai. Mintys sukasi apie kitus įvykius.Artėjame prie Sausio nakties, kuri prieš 25-erius metus pakoregavo suvokimą apie pareigą, atsakomybę, žmogų ir Tėvynę.

Vilniuje, Tautinių mažumų namuose įvyko vilnietės, žinomos baltarusių žurnalistės, redaktorės, rašytojos Zoskos Veras knygos “Kol ranka plunksną laiko” pristatymas

1900 m. žandarai, darydami kratą pas daktarą Vaineikį Palangoje, rado sąrašą lietuvių inteligentų, kuriame buvo minima ir J. Jablonskio pavardė. To pakako, kad krata būtų atlikta ir pas J. Jablonskį.

Šiais metais minime išskirtinės asmenybės – Lietuvos kalbininko, publicisto, pedagogo, vadovėlių autoriaus, literatūrinės lietuvių kalbos normintojo, įvairiausių mokslo sričių terminologo Jono Jablonskio (1860–1930) – 155-ąsias gimimo metines.

Minint etnografinių regionų metus puiki proga prisiminti tas asmenybes, kurios lietuvių kultūrą praturtino istoriniais, etnografiniais ar dialektologiniais duomenimis

Gal prieš penkerius ar šešerius metus darbščioji ir įžvalgioji lietuvių literatūros tyrėja prof. Viktorija Daujotytė-Pakerienė kažkuria proga Vilniaus universiteto Filologijos fakultete iškėlė mintį, jog reikėtų rengti ir leisti žymiųjų fakulteto dėstytojų gyvenimą ir mokslinę veiklą nušviečiančias knygas

Turbūt  nepasakysiu didelės naujienos, jei teigsiu, kad televizijoje žurnalistai gali daug greičiau sublizgėti, negu dirbdami radijuje

2015 m. rugsėjo 25 d. Utenos kultūros centre buvo paminėti du svarbūs Utenos kraštui jubiliejai: Leidyklos – spaustuvės „Utenos Indra“ – 25-metis ir šios spaustuvės įkūrėjo ir savininko Antano Kibicko 70-metis.

Brandūs bendradarbiavimo saitai siejo lietuvių rašytoją, poetę, prozininkę, JAV visuomenės veikėją Alę Rūtą (Eleną Nakaitę – Arbienę) su Rokiškio kraštu. Šiais metais paminėsime Alės Rūtos šimtąsias gimimo metines. Ji mus paliko 2011 m. gruodžio 31dieną...

Redaktorius beveik kiekvieną savaitę susitikdavo su prezidentu Antanu Smetona ir kalbėdavosi valandą ar pusantros. Patekti pas prezidentą buvo labai paprasta, tereikėdavo paskambinti adjutantui ir susitarti dėl laiko.

Dr. Aldonos Vasiliauskienės 70-mesio jubiliejus, gražiai minėtas įvairiose Rytų Lietuvos vietose visą liepos mėnesį, savo kulminaciniu renginiu pasirinko Kupiškio rajono Skapiškio miestelį. Neatsitiktinai. Skapiškis, žinomas mums iš Maironio eilių apie nuskendusį varpą ir Antaną Strazdelį yra taip pat susijęs su dr. A. Vasiliauskienės ankstyvuoju vaikystės laikotarpiu.

I.Kantas yra sakęs, kad „vienas svarbiausių ir beveik neklaidingas vidinės kultūros rodiklių“ yra „mokėjimas kantrai, dėmesingai išklausyti kitą“.

JE Šiaulių Vyskupo Eugenijaus Bartulio, kuris pirmasis telefonu tą saulėtą liepos mėnesio rytą išreiškė pagarbą Aldonai ir tokiu būdu darsyk patvirtino jos atliktų mokslinių ir praktinių darbų pripažinimą, žodžiais tariant, Jubiliatės sukaktis nuostabi – tik septyneri metukai, neskaitant nuliuko

Daugybę metų Kauno senamiestyje gyvenantis Kęstutis Ignatavičius dirba miesto savivaldybėje. Mieste jis žinomas ir kaip daugelio gražių iniciatyvų, prigijusių Kaune, kūrėjas, aktyvus visuomenininkas. Tačiau jo pareigos, kurias šiuo metu eina savivaldybėje, - išskirtinės, galima sakyti - unikalios.

Taip gautas paradoksas: nuosaka apibrėžta kaip morfologinė kategorija, bet tiesioginės nuosakos laikų vietoje vartojami dalyvių vardininkai, morfeminėje sudėtyje neturintys morfologinio nuosakos rodiklio, taip pat įtraukti į morfologinės nuosakos paradigmą. Tai gal nuosaka ne morfologinė kategorija?“(p. 319).