Asmenybės
10.28. Prisimenant Algirdą Julių Greimą
Aldona Paulauskienė
Algirdas Julius Greimas gimė 1917 m. Tuloje. Toks jau Lietuvos inteligentų likimas – bėgti iš savo krašto nuo karų ir okupantų. Greimų šeima per Pirmąjį pasaulinį karą atsidūrė Tuloje. Greimo tėvas mokytojavo lietuvių pabėgėlių mokykloje. Tuloje gimė ir Algirdas, kuris dabar vadinamas lietuvių kilmės prancūzų semiotiku, kalbininku, mitologu, Paryžiaus semiotikos mokyklos įkūrėju. Jo vardu Prancūzijoje Chaussee gyvenvietėje pavadinta aikštė, o ant namo, kuriame gyveno, atidengta memorialinė lenta, Greimo vardu pavadintos gatvės Kaune ir Vilniuje. Taigi ne tik semiotikams, bet ir visiems turbūt smalsu, kas Lietuvai yra Greimas.
Algirdas Julius Greimas
1989 m. Rolandas Pavilionis, sudaręs ir išvertęs į lietuvių kalbą svarbiausių Greimo mokslo darbų rinktinę, įvadiniame straipsnyje rašo: „Pristatyti žmogų ir jo darbus – didelė atsakomybė. Tuo labiau kai tas žmogus – Algirdas Julius Greimas, mūsų tautietis, prancūzų mokslininkas, vienos žymiausių pasaulyje Paryžiaus semiotinės mokyklos kūrėjas ir vadovas, o jo darbai, pasklidę po platų pasaulį, šios knygos pavidalu pirmąkart pasirodo lietuvių kalba“ (Algirdas Julius Greimas. Semiotika. Vilnius, 1989, p.8).
Esu susipažinusi su Rolando Pavilionio darbais: Kalba. Logika. Filosofija: Šiuolaikinės loginės-filosofinės kalbos koncepcijų analizė (Vilnius, 1981, 239 p.); rusų kalba – Reikšmės problema: loginė-filosofinė kalbos analizė (Maskva, 1983, 285 p.) ir manau, kad visai be reikalo jo jaudintasi pristatant Greimo Semiotiką, kurią galėjęs sudaryti ir išversti į lietuvių kalbą tik jis, savo tyrimų sritimis pasirinkęs kalbotyrą-logiką-filosofiją, o 1977 – 1978 m. stažavęsis Paryžiaus Visuomenės mokslų aukštųjų studijų mokykloje pas patį Algirdą Julių Greimą, būdamas Vilniaus universiteto rektoriumi, 1992 m. vietoj Literatūros teorijos ir hermeneutikos katedros įkūręs Algirdo Juliaus Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centrą.
Šis Centras puikiai paminėjo Greimo jubiliejinius metus įvairiais renginiais, o ypač išleidęs dvitomės raštų rinktinės Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos I tomą. Lankydamasi Centro svetainėje, nesupratau dviejų dalykų: 1) pasakymo, jog „savitai pildosi Greimo žodžiai, kad „semiotikai yra visi, kurie save tokiais laiko“ ir 2) kvietimo stoti į semiotikos magistrantūrą, kuris skamba taip: „Jei nesitenkinate gatavais atsakymais, jei nuolat kyla klausimas „Ką tai reiškia?“, ateikite studijuoti į semiotikos magistrantūrą. Čia ugdomas analitinis ir kritinis mąstymas: tai nuolatinė kova prieš tai, kas laikoma savaime suprantama“.
Tačiau neaišku, kuriomis aplinkybėmis Greimas teigė, kad semiotiku gali tapti bet kas, kai pats, kalbėdamas apie savo kelią į semiotiką, sakėsi, jog, dėstant prancūzų kalbos istoriją Aleksandrijos universitete ir drauge dirbant mergaičių pensionate, reikėję daug skaityti, domėtis viskuo: istorija, humanitariniais mokslais (ypač kalbotyra), poezija, matematika, filosofija, netgi seksu. „Šioje įvairiarūšių ir įvairiaspalvių idėjų maišalynėje jau galėjo formuotis semiotinis požiūris į pasaulį kaip į kažką žmogui reiškiančių ir todėl jam reikšmingų ženklų visumą. Pats reikšmės visuotinumas skatino žiūrėti į žmogaus kultūrą kaip į vienalytį reiškinį. Ir vis dėlto dėmesio centre buvo kalba: reikšmės visų pirma siejamos su kalbos ženklais, reikšmės tyrimai – su kalbos tyrimais“ (R. Pavilionis. Algirdas J. Greimas ir jo semiotika. - Semiotika, p. 9).
Visai atsitiktinai į rankas pateko Jolantos Marcišauskytės - Jurašiėnės straipsnis Nėra nieko anapus kalbos, kuriame aptariama Arno Anskaičio VDA Dizaino inovacijų centro „Titanikas“ balkonėlyje pristatytas ir paliktas gyventi įrašas ỹrà. Autorė rašo: „Dvejopas to paties žodžio suvokimas, priklausantis nuo to, ant kurios raidės pasirinksime dėti kirčio ženklą, nukreipia į labai plačius kontekstus. <...>. Anskaičio atveju viskas (niekas?!) telpa į vieną žodį, kurį apibūdinti gali Algirdo Juliaus Greimo izotopijos terminas <...> (Literatūra ir menas, 2012 m. vasario 10, p. 38). O dailininkas ir jo darbo vertintoja nežino, kad Greimas izotopijos terminą pasiėmė iš chemijos, kur izotopais laikomi to paties cheminio elemento atomai, turintys skirtingus atominius svorius, tačiau tik tiek besiskiriantys cheminėmis savybėmis, kad periodinėje elementų sistemoje užima tą pačią vietą. Todėl to paties žodžio gramatiniai izotopai gali būti tik jų kaitymo formos (būti – yra – buvo; irti – yra – iro), o žodyne – antonimai (būtis – nebūtis, laimė – nelaimė, šviesa – tamsa, geras – blogas, gražus – negražus (bjaurus) ir t.t). Jei dailininkas ir kritikė bent kiek būtų pažinę kalbą, tai irti ir būti esamojo laiko formų nebūtų laikę tuo pačiu žodžiu. Pagaliau ir kirtis skiria žodžių reikšmes, net priklausymą kalbos daliai, pvz., áukštas ir aũkštas. Todėl ant žodžio yra jokia proga negalima rašyti dviejų skirtingų kirčio ženklų. Tai pavyzdys, kaip, neišmanant kalbotyros, niekais gali pavirsti rėmimasis Greimo semiotika praktikoje.
Kvietimas į semiotikos magistrantūrą taip pat keistas. Tai kam gi kovoti su tuo, kas savaime suprantama? Neatskleidus semiotikos esmės, atrodo, kad kviečiama į Donkichoto kovą su vėjo malūnais. Juk pats Greimas rašo: „Žmogus gyvena reikšmingame pasaulyje. Prasmės problema jam nekyla, prasmė yra čia, jinai įsiskverbia į jį kaip akivaizdybė, kaip visai natūralus „supratimo jausmas“ (Semiotika, p. 80). Dėl šios priežasties daugeliui žmonių nesuprantama, kam reikia mokytis gimtosios kalbos, jei vaikas, dar nelankęs mokyklos, ją moka. Viskas atrodo savaime suprantama, kaip ir kvėpuoti oru, nesigilinant į cheminę jo sudėtį.
Nepaprastai gaila, kad šiemet tarp mūsų nėra kalbininkų Rolando Pavilionio ir Bronio Savukyno, kuris pirmasis iš Ferdinando de Sosiūro (Saussure) Bendrosios kalbotyros kurso išvertė į lietuvių kalbą skyrių apie kalbos ženklą (Mintis ir ženklas - sudarė Bronys Savukynas, Vilnius, 1983, p. 126 – 141). Be sosiūriškojo kalbos ženklo supratimo nebūtų ir Greimo Semiotikos, kurią Pavilionis pristatė mokslo visuomenei ne kaip paprastą, o kaip autorizuotą vertimą (savo pastabas pateikė petitu, kad atsiskirtų nuo autoriaus teksto). Už tokį Semiotikos pristatymą lietuvių skaitytojams Greimas rašinyje Vietoje pratarmės reiškė nuoširdžią padėką ne tik vertėjui, bet ir redaktoriui Broniui Savukynui, suvokdamas, kad, verčiant į lietuvių kalbą, sunku susidoroti ne tik su teorija, bet ir su terminais, kuriuos semiotikai jis ėmęs iš visur, net iš gamtos mokslų. Pavilionį ir Savukyną čia jis vadina draugais: „Noriu kartu padėkoti savo draugams, ypač Rolandui Pavilioniui ir Broniui Savukynui, už sunkų vargingą ir kruopštų darbą – mano vingiuoto mąstymo ir tarptautinės terminologijos pritaikymą lietuvių kalbai“ (Semiotika, p.7). Pavilioniui be Savukyno pagalbos būtų buvę tikrai sunku ne tik versti Semiotiką, bet ir kitus Greimo tekstus: Apie prasmę (Mintis ir ženklas. Vilnius, 1983, p. 142 – 152), Mokslinės semantikos sąlygos (Ženklas ir prasmė. Vilnius, 1986, p. 106 – 123 ).
Dabar mąstau, kaip Greimą pristatyti publicistiniu straipsniu „Lietuvos aido“ skaitytojams. Domėjausi bendrąja kalbotyra, jos istorija, kalbos filosofija, matematine logika ir semiotika, norėdama įrodyti, kad mano dėstomas tradicinis dabartinės lietuvių kalbos kursas ir rašomos monografijos turi mokslinę vertę. Kai Lietuvoje beveik iki XX a. pabaigos gramatikos mokslo karaliene vis dar buvo laikoma istorinė gramatika, Europa jau mąstė kitaip. Pačioje XX a. pradžioje Ferdinandas de Sosiūras (Saussure) buvo įrodęs, jog istorinės gramatikos apskritai negali būti, yra tik istorinė kalbotyra, nagrinėjanti garsų, gramatinių formų kitimus amžių kaitoje, bet nepaisanti jų reikšmės. Greimui rūpėjo būtent reikšmė ir tikslieji jos analizės metodai. Todėl Sosiūro mokslas buvo jo kuriamos teorijos kelrodė žvaigždė.
1919 m. Greimų šeima sugrįžo į tėvynę. Tėvo darbo vieta lėmė, kad iki 1927 metų Algirdui teko mokytis Kupiškio progimnazijoje, 1929 – 1931 m. Šiauliuose jis lankė berniukų gimnaziją, pagaliau suvalkietis atsidūrė Suvalkijoje ir Marijampolėje 1934 m. baigė Rygiškių Jono gimnaziją. Baigęs gimnaziją, metus studijavo teisę Vytauto Didžiojo universitete, o 1936 – 1939 m. kalbotyrą Prancūzijoje Grenoblio universitete. Lietuvoje atliko privalomąją karinę tarnybą ir 1940 – 1944 m. mokytojavo Šiauliuose Mergaičių gimnazijoje ir Prekybos institute.
Iki 1944 m. (didžiojo protų nutekėjimo iš Lietuvos) Greimas buvo tik mokytojas. Daugiau ar mažiau žinomi kalbininkai, istorikai, teisininkai, rašytojai ir kiti šviesuoliai traukėsi per Vokietiją į JAV ir toliau tęsė Lietuvoje pradėtus darbus. Ten persikėlusi laisvoji Lietuva savo bendruomenės jėgomis ir lėšomis kūrė mokslo įstaigas, leidybos paramos fondus. Bostone pasirodė 37 tomai dar Lietuvoje pradėtos rašyti Lietuvių enciklopedijos. Minėtinas įspūdingas Broniaus Kviklio 4 tomų darbas Mūsų Lietuva, kuriam medžiagą įvairiuose archyvuose jis rinko daugiau kaip 20 metų, dirbdamas paprastu darbininku fabrike, pats rūpinosi finansavimu ir leidyba. Tik žygdarbiu iš meilės tėvynei galima vadinti ir Vaclovo Biržiškos trijų tomų lietuvių literatūros bibliografiją „Aleksandrynas“. O kiek dar leista prozos, poezijos, literatūros kritikos ir publicistikos!
Išsamiai apie kalbininkų veiklą išeivijoje ir jų ryšius su okupuota Lietuva, kai jau buvo galima, parašė Algirdas Sabaliauskas Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorijos III tome: Tyrinėtojai lietuviai už Lietuvos ribų (p.397 – 463). Džiaukimės, kad jis dar suspėjo, o Albertas Rosinas suspėjo parengti ir išleisti 5 Prano Skardžiaus Rinktinių raštų tomus. Keturi Antano Salio Raštų tomai išleisti Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos Romoje.
Greimas vyko kita kryptimi – į jau pažįstamą Prancūziją, tikėdamasis dirbti ne kokiame fabrike ar anglių kasyklose, nes iš Grenoblio laikų jis mokėjo prancūzų kalbą ir žinojo, kokia ilga ir stipri prancūzų kultūros ir kalbotyros tradicija. Pirmuoju prancūzų rašto paminklu laikoma 842 m. Strazbūro priesaika (pirmoji lietuviška knyga tik iš XVI amžiaus vidurio). Rašytinė prancūzų literatūra tobulėjo kartu su tautosaka, dainomis ir pagaliau visais stiliais išsiplėtojo taip, kad Paryžiaus apylinkių tarmių pagrindu susiformavusi bendrinė kalba 1539 metais paskelbta valstybine (lietuvių kalba valstybine paskelbta tik 1922 m.). Lietuva su Prancūzija negali lygintis nei plotu, nei gyventojų skaičiumi, nei kada nors ilgiau turėta laisve, bet gali ir turi didžiuotis savo tauta, jos genialumu, kad per labai trumpą laiką, remiantis tarmėmis, liaudies kūryba ir kalbos gyvastį atspindėjusia grožine literatūra, buvo sukurta bendrinė valstybinė kalba, tobulumu nenusileidžianti laisvųjų kraštų valstybinėms kalboms. Bet mes kažkodėl tuo nesididžiuojame, nesusimąstome, kodėl karų ir okupacijų metais buvome laisvi ir išdidūs, o dabar tirpstame svetimuose kraštuose ir kultūrose. Lietuvos žmonės (ypač švietimo reformatoriai), įsigilinkite į Naglio Kardelio straipsnį Ar iš Lietuvos neišvarysime lietuviškumo dvasios? (pro patria / 2017 spalio 12).
Prancūzai iš antikos buvo perėmę stiprius tradicinės gramatikos, paremtos Aristotelio logika, pagrindus. Todėl jiems pirmiesiems Europoje ir parūpo kalbos ir mąstymo ryšio problemos: pasaulis vienas, o kalbų daugybė, bet juk galima lyginti giminiškas ir negiminiškas kalbas, versti iš vienos kalbos į kitą. Vadinasi, bendrumo reikia ieškoti reikšmėje, o ne formoje. Taip kilo universaliosios gramatikos idėja, įgyvendinta XVII a. viduryje (1660 m.). Ją rašė logikas ir gramatikas. Kadangi gramatikos pavadinimas labai ilgas, tai ji vadinama pagal leidimo vietą Port-Royalio gramatika. Ji apibrėžė kalbos gilumos (reikšmės) ir paviršiaus (formos) struktūras. Dabar kalbininkai mano, kad tai būta autorių žygdarbio, bet gramatikos pasirodymo laikais ji nebuvo tinkamai įvertinta dėl nesugebėjimo priimti naujų idėjų. XIX a. istorinė kalbotyra užgožė loginę gramatiką, bet ne iki galo. Loginė gramatika virto kalbų tipologijos mokslu.
Štai ką teigia Sosiūras: „Klasikinei gramatikai buvo prikaišiojama, kad ji nepakankamai moksliška, tačiau jos pagrindas mažiau kritikuotinas, o objektas geriau apibrėžtas nei Boppo sukurtos kalbotyros. <...> Iki šiol pernelyg didelę reikšmę teikusi istorijai, kalbotyra grįš prie tradicinei gramatikai būdingo statinio požiūrio, bet jį interpretuos naujai ir pasitelks kitokias priemones“ (Ferdinand de Saussure. Bendrosios kalbotyros kursas. Vilnius, 2014, p. 116 – 117). Po šimto metų pagaliau ir mes turime nesenstantį Bendrosios kalbotyros kursą lietuvių kalba. Jį kaip elementorių turėtų išmokti kalbininkai, ypač socialinės lingvistikos specialistai, naudinga būtų su juo susipažinti ir tiems, kurie save laiko semiotikais, nes naujoji statinės kalbos, jos tekstų interpretacija ir sudaro Greimo semiotikos esmę. Tačiau, kad sukurtų savo semiotikos mokyklą, Greimas dar gerokai turėjo padirbėti. Tik praėjus penkmečiui po išvykimo iš Lietuvos, 1949 m. Sorbonoje jis apgynė daktaro disertaciją apie 1830 m. mados žodyną ir su Žoržu Matorė (George Matoré ) paskelbė straipsnį Metodas leksikologijoje.
„Ankaroje vadovavo prancūzų kalbos ir gramatikos katedrai, dėstė Stambulo universitete, kur domėjosi moderniąja logika, automatiniu vertimu, audiovizualinių metodų panaudojimu kalbų mokyme, statistinių metodų taikymu lingvistikoje. 1960 m. kartu su kitais tiksliųjų metodų taikymo kalbotyroje pradininkais sukūrė Prancūzų kalbos tyrimų draugiją“ (Semiotika, p. 10) ir tik 1965 m. Paryžiuje Greimas, išrinktas Semiolingvistinių tyrimų centro vadovu, suorganizavo kalbotyros seminarą, kurio darbo rezultatas ir buvo Paryžiaus semiotikos mokykla.
1971 m. Greimas Vilniaus universiteto Auloje (Kolonų salėje) skaitė paskaitą, norėdamas supažindinti tautiečius su savuoju mokslu. Jis čia pasirodė labai savas, kalbėjo taisyklinga bendrine kalba su mažu suvalkiečių tarmės atspalviu: kirčiavo ne žmogus, o žmogus. Žmogus ne tik gamtos dalis, bet mąstantis ir kalbantis visuomenės narys. Humanitariniai mokslai nelaikomi tiksliaisiais, bet mokslas netikslus negalįs būti. Kas kita, kad tikslų žmogaus kalbos ir ja pasakomo pasaulio prasmės mokslą sukurti labai sudėtinga. Gamtos objektai ir reiškiniai aprašomi kalba (aprašui naudojant atskirą instrumentą), o kokį instrumentą surasti, norint aprašyti kalbą? Vienkalbiuose žodynuose žodžių reikšmės aiškinamos kitais tos pačios kalbos žodžiais, bet tai tik vertimas iš lietuvių kalbos į lietuvių kalbą arba iš bet kurios kitos pasaulio kalbos į tą pačią kalbą. Taip tyrimo objektas susipina su tyrimo instrumentu.
Paskaitos metu prisiminiau 1954 m. išleistą vienkalbį Dabartinės lietuvių kalbos žodyną. Žurnalistai per radiją parengė klausimų-atsakymų humoro valandėlę: Kas yra katė? - naminis gyvuliukas, laikomas pelėms, žiurkėms gaudyti; O kas yra katinas? - katės patinas; plaukas – siūlo pavidalo atauga ant odos; kupranugaris – ištvermingas kuprotas nešulinis dykumų gyvulys; baubti – storu balsu bliauti, mauroti ir t.t.
Greimas tada aiškino, jog moksliniam kalbos aprašui kaip instrumentą būtina susikurti tarpinę kalbą iš ženklų, tiesiogiai nesusijusių su aprašomuoju objektu. Tam reikalui geriausiai tiktų matematinės logikos simboliai ir ženklai. Nei tąsyk, nei dabar negaliu įsivaizduoti kalbėjimo arba teksto analizės, užrašytos vien tik neutraliaisiais matematinės logikos ženklais. Bet ir pats Greimas matematinės logikos formulėmis ir schemomis parodo tik pasakos, mito ar grožinės literatūros teksto struktūrą, kurią papildomai dar aiškina ir natūraliąja kalba.
Po paskaitos susirinkome Centrinių rūmų 13 auditorijoje (Universiteto tarybos ir senato posėdžių salėje) prie bendro stalo. Greimas pasakojo, kaip dirbama jo seminare, kurio dalyviai – įvairių kraštų mokslo žmonės. Jis iš anksto prie kabineto durų pakabinąs temų sąrašą. Seminaras vykstąs laisvo pokalbio forma, nes klausytojai jau ateina pasirengę: susidarę skaitytos literatūros sąrašus ir apgalvoję kitų autorių idėjas. Jie jaučiasi laisvai: geria kavą, rūko, vaikšto arba sėdi kas kur, net ant palangės ar ant grindų ir su seminaro vadovu kalbasi kaip lygūs su lygiu. Pamaniau: jeigu seminaro metu rūkoma, tai gal semiotika domisi tik vyrai, nes dar 1971 m. mūsų fakultete rūkė tik viena Literatūros katedros laborantė.
Greimas dar stebėjosi, kokiu būdu taip greitai sulietuvinome Vilnių ir kodėl visi, kur tik jis vieši, laukia stalą apkrovę įvairiais valgiais, kai parduotuvėse produktų pasirinkimas labai nedidelis. Čia jau atskiros temos. Mūsų tuometinę buitį jam sunkiau buvo suprasti negu mums jo semiotiką.
Reikia pasakyti, kad Greimas iki amžiaus galo kalbininkams rodėsi įsitikinęs savo mokslo darbų prasme. 1991 m., pasigyręs, kad jis vienas stovėjęs prie naujosios prancūzų kalbotyros lopšio ir gana prastai įvertinęs mūsų darbą, padarė tokią išvadą: „Taigi su XIX a. kalbotyra šiaip taip susitvarkėme, XX a. lingvistiką pražiopsojome, kaip pasitikti XXI amžių?“ ( A.J. Greimas.[Baltos lankos]. - Literatūra ir menas, 1991.VII. 13). Bendrosios kalbotyros nekūrėme, bet XX amžiaus nepražiopsojome. Gal kada nors kas nors pasakys, kad, nepaisant karų, okupacijų ir visokių suvaržymų, šis amžius buvo lietuvių kalbos, kalbotyros, literatūros ir tautinės kultūros aukso amžius. Tačiau XXI amžių sutikome labai prastai – su gimtosios kalbos ir savo tautos išdavyste.
Lietuvių literatūroje jau galima iš naujosios Greimo rinktinės rasti pacituotą tokį tekstą, kokį galėjęs parašyti ne žmogaus gyvenimu ir pasaulio prasme tikėjęs semiotikas, o savižudis: „Pats skaudžiausias faktas žmogaus gyvenime – nieko naujo čia nepasakysiu – tai, žinoma, gimimas. Daugiau negu mirtis. Su mirtimi – nors tai ir didelė neteisybė – žmogus visgi šiaip ar taip, geriau ar blogiau, susitvarko. Prieš gimimo faktą jis visiškai bejėgis. Kitas ne mažiau skaudus faktas. Tai sąmonė. Įsisąmoninimas, kad gyveni, kad reikia gyventi, kad reikia ką nors iš gyvenimo daryti. Kai supranti, kad Dievo nėra (kursyvas mano – A. P), kad nėra nieko duota, nei garantuota; kad nėra prasmės, kad ją reikia pačiam išsigalvoti, kad reikia tam tau primestam gyvenimui vis tiek duoti šiokią tokią formą, šiokį tokį tęstinumą“. Ši citata turbūt Viktorijos Daujotytės imta iš aptariamo Aido Marčėno KasDienyno, nes čia pat ji rašo: „Daugoka citatų, bet A. Marčėnui (kaip ir man) patinka Osipo Mandelštamo palyginimas: citata kaip cikada <...>“ (Viktorija Daujotytė. „Tikrai ir tarsi: Aido Marčėno linkui - Metai. 2017 spalis 10, p. 153).
O man citata ne cikada. Radusi tokį nevilties kupiną Greimo tekstą, pasidomėčiau tuometiniu jo gyvenimu, moksline veikla. Tekstas iš 1960 m. Autoriui tik 43 ir jis intensyviai domisi tiksliųjų mokslų metodų pritaikymu kalbos analizei. 1962 m., tapęs Puatjė (Poitiers) universiteto katedros profesoriumi, galutinai atsideda natūraliosios kalbos reikšmės struktūriniams tyrimams, 1963 m., paskatintas savo kolegų, žymiųjų prancūzų kalbininkų, imasi rekonstruoti lietuvių mitų prasmę, tuo žingsniu tarsi sugrįžta prie paliktosios Lietuvos. 1965 m., išrinktas Paryžiaus Aukštųjų visuomenės mokslų mokyklos Bendrosios semantikos studijų vadovu, organizuoja tarptautinį semiotikos seminarą, apie kurį 1971 m. Lietuvoje kalbėjo didžiuodamasis. 1979 m. vėl Greimas Vilniuje, o tais pačiais metais Čikagoje išleista Greimo lietuviškai parašyta 360 puslapių monografija Apie dievus ir žmones: Lietuvių mitologijos studijos.
Turėdama galvoje Greimo semiotikos prestižo augimą ir jo didžiavimąsi savo sukurtu semiotikos mokslu iki amžiaus pabaigos, suabejočiau, ar jis pats būtų dėjęs į savo raštų rinktinę visa, ką kada nors yra parašęs ir necituočiau, nes „Nėra absoliučių tiesų tokiam santykiniam dalykui kaip žmogaus gyvenimas <...>. Absoliučių tiesų apskritai nėra! Galbūt yra tik pats ABSOLIUTAS, bet jo nepamatysi, juo reikia tikėti arba netikėti. Tikėjimas ir žinojimas – skirtingi dalykai, bet daugelis tiki, manydami, kad žino. O gal iš tikro jie žino? Juk ne visiems duota galia pažinti ir žinoti. Nors laikinas amžino tikriausiai ir norėdamas negali pažinti“ (Hugh Prather. Užrašai sau: mano pastangos tapti asmenybe. Kaunas, Trigrama, 2009; iš anglų kalbos vertė Urtė Katinaitė; knygelės puslapiai nežymėti).
Gyvenimas – vertybė kiekvienam normalios psichikos žmogui nepriklausomai nuo tikėjimo. Turbūt Volteras yra pasakęs: „Jei Dievo nebūtų, jį reikėtų išgalvoti“. Filosofas ir poetas Antanas Maceina savo marčią, apimtą depresijos, guodė maždaug tokiais žodžiais: „Būk rami, mieloji. Viskas yra ant Viešpaties delno“.
Aidas Marčėnas turėtų nesistebėti, kodėl jo nepažino bibliotekininkė. Nepažįstame poetų todėl, kad jie jau sutrypę kalbos kaip žmonių bendravimo priemonės esmę ( komunikacinę funkciją). Todėl visuomenė neskaito ne tik Marčėno, bet ir kitų šiuolaikinių poetų. Neseniai, norėdama pasikalbėti apie poezijoje vartojamus žodžius, kurie mums buvo ir tebėra tabu, prašiau kolegos Arnoldo Piročkino perskaityti Gintaro Patacko eilėraščius, išspausdintus Metų 8 – 9 numeryje. Kategoriškai atsisakė skaityti, nes jam esą gaila laiko tokiai poezijai.
Justino Marcinkevičiaus pranašystė pildosi: „Nenorėčiau būti blogas pranašas, tačiau manau, kad literatūra (o ypač poezija) XXI-jame amžiuje taps kažkuo kitu. Iš inercijos tas „kažkas kitas“ vis dar bus vadinamas poezija“ (Pažadėtoji žemė. Vilnius, 2009, p. 402). Ir dar yra jo kreipimasis į „kažko kito“ kūrėjus: Žinau, kad galit peržengti mane, / per mano žodį perlipt lyg per tvorą. / Gal net sutrypti mano „taip“ ir „ne“, - / ir visa tai turbūt nebus nedora, / jei keliamas kalbos gilybėj augs / eilėraščio dar neregėtas perlas, / jei tai, kas nauja, pilna bus žmogaus, - / tai visa kita galima ir perlipt.// (Ten pat. p. 142),
Esu blogas pranašas: niekas per jo žodį neperlips, ir netrukus Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šimtmečio minėjimų koncertuose be Marcinkevičiaus neapsieisime, nes niekas taip prasmingai dabar nerašo apie žmogų, kalbą ir tėvynę. O ir Greimas iš LRT ekranuose rodomo vaizdelio skundžiasi, kad niekam dabar neberūpi nei žmogaus gyvenimo, nei pasaulio prasmė, kad turbūt tai jau ir esąs postmodernizmas. Įdomu, kada ir kokiomis aplinkybėmis įrašytas šis skundas.
.jpg)
(1).png)
