Asmenybės
07.08. Asmenybę išugdyti gali tik asmenybė Prof. Alfonsas Žilėnas. Jo mokslinė, pedagoginė ir visuomeninė veikla
Prof. Ona Voverienė
Profesorių Alfonsą Žilėną dažnai sutikdavau VU Saulėtekio rūmų koridoriuose, Ekonomikos fakulteto kavinukėje. Visada pasisveikindavome, malonų žodį tardavo, iki šiol menu jo malonią šypseną susitikus, pagalvodavau – koks inteligentiškas žmogus, nors artimiau bendrauti su juo neteko. Ir tik gavusi dovanų iš dr. Vlado Terlecko jo knygą „Finansų mokslo ąžuolas Alfonsas Žilėnas“ (V., 2016) sužinojau, kad šis mielas žmogus, iš tikrųjų buvo ypatingas – politinio kalinio, numarinto Archangelsko kalėjime badu, sūnus, žmogus sukūręs pats save savo begaliniu darbštumu, pasiekęs savo pasirinktos mokslo srities aukščiausias viršukalnes, akademikas, profesorius, finansų ir kredito mokslinės mokyklos įkūrėjas, visuomenės veikėjas, doras ir ištikimas šeimos žmogus, Asmenybė, rašytina didžiąja raide, kurį, deja, jau išsivedė Vėlės.
Knygą „Finansų mokslo ąžuolas Alfonsas Žilėnas“ sudaro Viliaus Baldišio, Stasio Kruopo ir. Vlado Terlecko pratarmė, prof. Alfonso Žilėno kolegų ir mokinių prisiminimai, jo iki šios knygos dar nepublikuoti rankraščiai ir jo pagrindinių darbų bibliografinis sąrašas.
Pratarmėje rašoma, kad „Pergyventa sovietinė okupacija ir Lietuvos atgimimas nėra pakankamai objektyviai įvertinti mokslinėje ir periodinėje literatūroje... Negana to, yra tendencingų vertinimų per prizmę, kad „iki mūsų viskas buvo blogai ir neteisinga. Štai mes atėjome ir viską pakeitėme“ (ten pat, p. 5).
Šiuo požiūriu knyga – yra iššūkis naujos mokslinės krypties formavimuisi, siekiant objektyviai įvertinti ir sovietinės okupacijos metais, ir jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę gyvenusių ir dirbusių mokslininkų veiklą. Beje, pirmasis toks bandymas buvo padarytas mano monografijoje „Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai“, kurioje supažindinama su Lietuvos mokslininkais, pelniusiais pripažinimą pasauliniu mastu, identifikuoti pagal jų mokslinių darbų citavimą pasaulio mokslinėje literatūroje (Voverienė Ona. Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai. – V., 2009).
Alfonsas Žilėnas gimė 1921 m. spalio 27 d. Mažeikių apskr., Akmenės valsčiuje, Kivylių kaime, pasiturinčių ūkininkų Julijos ir Domininko šeimoje. Tėvas buvo pripažintas kaimo šviesuolis, Lietuvos patriotas, kurį laiką buvo Kivylių kaimo seniūnu. Šeimoje augo pirmagimis sūnus Alfonsas ir keturios jo sesutės – Julija, Emilija, Stanislava ir Bronislava. Kaip ir visiems to meto vaikams, Alfonsui teko paragauti ir piemenėlio , ir artojo, ir tėvo pagrindinio padėjėjo ūkio darbuose, duonos. Baigė Kivylių pradinę mokyklą, vėliau Viekįnių progimnaziją, 1936 m. pradėjo mokytis Mažeikių gimnazijoje, kurią baigęs 1940 metais įstojo į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą, studijuoti finansų ir bankininkystės mokslų. Jam pavyko, nes tuo metu ekonomikos fakultete dėstė legendiniais savo mokinių dėka tapę prof. Vladas Jurgutis, prof. Albinas Rimka ir prof. Petras Šalčius. Alfonsas Žilėnas visam gyvenimui išsaugojo jų šviesų atminimą, savo paskaitose, nebodamas partinių doktrinų, kalbėdavo studentams apie jų mokymą, visiems jiems atidavė mokinio dėkingumo savo Mokytojams duoklę savo straipsniuose. Alfonsas Žilėnas buvo mėgiamas savo kurso draugų už jo draugišką būdą, visuomeninį aktyvumą, meilę dainai, gražų balsą, buvo dažnai renkamas jiems atstovauti studentų atstovybėse; 1942 metais tapo VU Studentų atstovybės reikalų vedėju, o jau 1943 m. – ir tos atstovybės vicepirmininku. 1943 m. vokiečiams uždarius Vilniaus universitetą, grįžo į tėvų ūkį ir tik 1944 m. lapkritį, jau valdant bolševikiniam okupaciniam režimui, į Vilniaus universitetą. Buvo priimtas į ketvirtą kursą. 1945 m. balandžio 16 d VU rektoriaus įsakymu tapo Ekonominės geografijos katedros laborantu, o 1946 m. sausio mėn., jau turėdamas ekonomisto diplomą pereina dirbti į Finansų ir kredito katedrą, tampa šios katedros ir prof. Vlado Jurgučio asistentu (iki prof. V. Jurgučio pašalinimo iš Universiteto 1946 m. liepos 23 d.). Tais pačiais 1945 m. jam pavedamas skaityti mokymo kursas „SSRS finansai ir kreditas“ Vėliau, jau net keli ekonomikos mokymo kursai. 1951 m. A.Žilėnas baigia rašyti kandidatinę disertaciją apie tarpukario Lietuvos mokesčius ir gauna rekomendacijas ją ginti. Tačiau, kaip tik tuo metu išaiškėja, kad jo tėvas – politinis kalinys, nuteistas už turėtą žemę ir kartais jos derliui sudoroti samdomus darbininkus. Matyt, ir už tai, kad buvo kaimo seniūnu, ir kad jis 1947 m. balandžio 7 d. mirė Archangelsko srities kalėjime. A.Žilėno disertacijos gynimas sustabdomas. Ir tik po Stalino mirties jam suteikiama teisė ją ginti, papildžius Tarybų Lietuvos laimėjimais. Ją apgina 1954 m. pavasarį ir tuoj pat imasi daktarinės disertacijos. 1955 m. jam suteikiamas docento vardas. 1958-1964. A.Žilėnas vadovauja Ekonomikos mokslų studentų mokslinei draugija, dirba atsakingą Fakulteto mokslinės tarybos sekretoriaus darbą, 1960 paskiriamas Statistikos, buhalterinės apskaitos, finansų ir kredito katedros vedėju, skaito kelis kursus, 1962 m. išleidžiamas 2 metų kūrybinių atostogų rengti daktarinei disertacijai. 1964 m. grįžo iš atostogų vedėjauti ir 1965 m. apgynė pirmąją Lietuvoje ekonomikos daktaro disertaciją. 1966 m. jam buvo suteiktas profesoriaus vardas. Niekada neatsisakė jokio jam pavesto oficialaus ir visuomeninio darbo, knygoje jų išvardinta beveik visas puslapis. 1976 m. išrinktas Lietuvos TSR Mokslų akademijos nariu korespondentu, vėliau ir tikruoju akademiku. Paskelbė per 200 mokslinių straipsnių, parašė dviejų dalių monografiją „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės finansų pagrindai“ (1 d.1996; 2-ra 1999). Už ją buvo apdovanotas Vlado Jurgučio premija (1997) ir A.Rimkos premija (2001).
Nesu ekonomistė ir negaliu vertinti prof. Alfonso Žilėno mokslinio palikimo. Tą padarys specialistai. Pagal to meto valstybinį vertinimą ir pripažinimą moksliniais laipsniais ir vardais, jis pasiekė savo srities aukščiausias viršukalnes.
Visą gyvenimą , nuo pat vaikystės, gyvenau pedagoginėje aplinkoje, o vėliau ir mano šeima tapo pedagogų: 22 metus dėsčiau Vilniaus universitete, todėl iš pedagogikos pozicijų knygą vertinu, kaip vieną geriausių pedagogikos pasiekimų, nes joje pirmą kartą prabilta, iliustruoant prof. A.Žilėno pavyzdžiu, koks turėtų būti aukštosios mokyklos dėstytojas... ir kolektyvo vadovas.
Apie pastarąją prof. A.Žilėno savybę, jo vadovavimo katedrai pagrindinius principus, knygos pratarmėje rašo jos sudarytojai Vilius Baldišius, Stasys Kropas ir Vladas Terleckas. Knygos pratarmėje: „Profesoriaus vadovaujama Vilniaus universiteto Finansų ir kredito katedra buvo unikalus darinys to meto sovietinėje mokslo ir studijų struktūroje. Katedros vedėjas ypač puoselėjo istorinę atmintį , inicijuodamas buvusių katedros darbuotojų parengtų darbų studijas. Tiems darbams nagrinėti skirdavo seminarus, rengdavo katedroje dirbusių mokslininkų jubiliejinių datų minėjimus, palaikė ryšius su jų šeimos nariais ir artimaisiais.
Be to, katedroje vyravo akademinės saviraiškos atmosfera, buvo skatinamas ne prisitaikėliškumas, derinimasis prie esamų sąlygų, būdingas daugumai tuometinių socialinių mokslų įstaigų, o novatoriškas mąstymas.
Siekta, kad atliekami moksliniai tyrimai būtų kuo labiau susiję su socialiniu ir ekonominiu gyvenimu“ (Ten pat, p. 5,6).
Dr. Vladas Terleckas savo prisiminimuose „Neblėstanti finansų mokslo patriarcho šviesa“ rašo apie mokslininko, prof. Alfonso Žilėno Asmenybę: „Buvo gimęs pedagogu. Viskas jo paskaitose ( jų klausiau 1962-1963 m.) derėjo: gera dikcija, sodrus žodynas, turiningumas ir nuoseklumas, minčių aiškumas, neskubus, bet ir ne per lėtas tempas, kontaktas su auditorija.. Jo paskaitų klausydavome susikaupę, bet neįsitempę. Neišvargdavome tikriausiai todėl, kad sudėtingesnį teiginį, dalyką dėstytojas „apvaikščiodavo“ pailiustruodamas gyvenimiškais pavyzdžiais. Be to, iš veido, akių spindėdavo tėviška šypsena.. Profesorius, kaip dabar sakoma, skleidė gerąją aurą. Niekada nesusigundydavo pigiais juokeliais. Nėra ištaręs keiksmažodžio, nešvankybės. Iki šiol nesuvokiu, kaip jis sugebėjo vienu metu būti ir artimas studentams, ir neprarasti pagarbios distancijos, nenusileisti iki familiarumo. Mūsų pagarbą pelnė orumu. Nepamenu, kad būtų, kada nors pakėlęs balsą“ (Ten pat, p. 15).
Profesorius nebuvo „kirvis“. Bet, teigia straipsnio autorius, „Būtų gėda eiti į egzaminą neišmokus“.... „A. Žilėno dėka pamėgome pasirinktą finansininko-bankininko specialybę., ja net ėmėme didžiuotis prieš studijuojančius kitus ekonomikos mokslus. Iš studijuojamų dalykų matėme, kad jie rengiami siauros srities specialistais, vadinamaisiais fachmanais, o mes krimtome fundamentalesnius dalykus, aprėpiančius ir perteikiančius bet kurios valstybės ūkio visumą. Paprasčiau sakoma, kiti buvo rengiami būti akių, nosies, virškinimo ligų gydytojais, p mes – gydyti visą žmogų“ (Ten pat, p. 16).
Visi prisiminimų autoriai – ir V.Terleckas, ir V.Baldišis, ir S, Kruopas, ir J. Mackevičius, ir A.Rudys , ir kiti - prof. A.Žilėną vadina Mokytoju. Aukštojoje mokykloje, tai – aukščiausias studentų pagarbos ir pripažinimo vardas jų dėstytojui. Juolab, kai Profesorius, iš tikrųjų sukūrė savo mokslinę mokyklą (kol kas moksliniais metodais ji nėra identifikuota-O.V.) Jau 1966 m. B.Kilius, vadovaujamas prof. A.Žilėno, apgynė ekonomikos mokslų kandidato disertaciją “Produkcijos savikaina ir rentabilumas“, ir. T.Zaleskis. Rytų Lietuvos vystymosi ekonominės tendencijos finansinių duomenų šviesoje nuo XIX a vidurio iki šių laikų“. Vėliau viena po kitos, jam vadovaujant, buvo apgintos dar 8 ar 9 disertacijos. Visi jo mokiniai pripažįsta savo Mokytojo gerąsias žmogiškas savybes – jo paprastumą, nuoširdumą, atvirumą, geranoriškumą, sąžiningumą ir toleranciją. Vilius Baldišis, prisipažįsta, kad visada, kai tik prisimena Mokytoją, jo skleidžiamą žmogiškąją šilumą jo širdį visada užlieja nepaprastas gerumas ir žavėjimasis Mokytojo „smetoniška inteligencija“ o Jonui Mackevičiui visam gyvenimui įsiminė Mokytojo žodžiai: „Žmogų išbarti ar kitaip nubausti nėra tikroji auklėjimo priemonė. Žmogus pirmiausiai pats turi suprasti, kad neteisingai pasielgęs... Kiekviename žmoguje pirmiausia reikia įžvelgti gerąsias savybes, o ne kritikuoti. Kritika turi būti saikinga, uždeganti, teikianti optimizmą“ (ten pat, p. 47)... Ir Mokytojo patarimas: kad ir ką bedarytum, daryk protingai, išsaugodamas doro žmogaus vardą. (Ten pat).
Knygą reikia skaityti ir žavėtis ir Mokytojo, ir jo mokinių gražiais prisiminimas apie jį ; svarbiausia, kad visi jo mokiniai norėjo būti panašūs į savo Mokytoją, juo sekti.
Savo laiku Nobelio premijos laureatas fizikas, E.Rezerfordo mokinys, akad. P. Kapica rašė: „ Žymus mokslininkas ne būtinai būna didis žmogus, o talentingas Mokytojas visada būna DIDIS“.
Taigi, turime knygą apie mokslininką, DIDĮ ekonomistų Mokytoją prof. Alfonsą Žilėną, kuris savo pedagoginiu talentu išaugino daugelį mūsų Valstybės dorų ir sąžiningų specialistų, kurie savo darbu ir išmintimi kūrė ir dabar dar tebekuria mūsų nepriklausomą valstybę Lietuvą. Net keli prof. A.Žilėno mokiniai – Stasys Kropas, Audrius Rudys, Vladas Terleckas ir Vilius Baldišis buvo Lietuvos žmonių išrinkti į Atkuriamąjį Seimą, tapo Kovo 11-osios Akto signatarais, įtemptai dirbo Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimo darbus. 1990 m. liepą V.Baldišis buvo paskirtas Lietuvos banko valdybos pirmininku, jam talkino buvęs Katedros kolega prof. S.Uosis, Suformavus trečiąją Lietuvos Vyriausybę Stasys Kruopas ir Audrius Misevičius paskirti ministrais. Kaip rašoma knygoje, „Šie faktai byloja, kad A.Žilėno vadovaujamoje katedroje buvo išugdyti puikūs profesionalai, dvasiškai stiprūs ir patriotiškai susitelkę žmonės“ (V. Terleckas. Ten pat, p. 22).
Ačiū knygos sudarytojams, atlikusiems pagarbos ir dėkingumo pareigą savo Mokytojui, ir šią knyga parašiusiems ir išleidusiems. Realiai - tai skatinanti tobulintis ir tobulėti aukštosios mokyklos dėstytojo pavyzdinė profesiograma, kurios turėtų siekti kiekvienas aukštosios mokyklos dėstytojas, jeigu tik jis yra tikras pedagogas. Knyga turėtų tapti kiekvieno aukštosios mokyklos dėstytojo nuolat paskaitoma knyga.
Atgal
.jpg)
(1).png)
