VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Asmenybės

12.30. Lietuvos Respublikos šimtmečio didieji. Žmogus, į kurio širdį beldėsi nukankintieji...

Apie 1941 m. tremtinę Dalią Grinkevičiūtę, minint jos 90-ąsias gimimo ir 30-ąsias mirties metines

Prof. Ona Voverienė

 Man labai lengva kvėpuoti nuo minties, kad aš, kiek leido mano jėgos, protas, sugebėjimai, pastačiau šiokį tokį paminklą Šiaurės aukoms.

Pasaulis sužinojo apie tūkstančius bevardžių kankinių broliškuose lediniuose kapuose. To negalima nei sunaikinti, nei ištrinti. Tai paminklas ir mano tėvams. (Dalia Grinkevičiūtė).

Dalia Grinkevičiūtė – tai žmogus, nugriovęs storiausio ledo tylos sieną, pro kurią neprasiskverbdavo joks tiesos spindulėlis apie mūsų tautiečių patirtas kančias ir tragedijas, įsisiautėjus raudonajam okupantui ir jo žudikiškam kardui NKBD Lietuvoje, mūsų šalį okupavus.

Ji ir pati praėjo žiauriausią Laptevų jūros kankinių Golgotą, išsaugojo žmogiškąjį orumą, sugebėjo praaugti kančią, pakilti virš jos ir pranešti pasauliui ir Lietuvai žiaurią tiesą apie okupuotų tautų kalėjimo – Sovietų Sąjungos vykdytą genocidą pačiomis žiauriausiomis priemonėmis. Ta tiesa visiems mums buvo sukrečianti.

Dalia Grinkevičiūtė nekūrė istorijos – tik talentingos menininkės ranka ir širdimi užfiksavo realią, bet žiaurią lietuvių ir kitų tautų kančią bei žūtį, jų ir savo gyvenimą ir kančią įprasmino istorijoje.

Dalia Grinkevičiūtė gimė 1927 m. gegužės 28 d. Kaune, Pranės ir Juozo Grinkevičių šeimoje.

Jos tėvelis Juozas Grinkevičius, automobilių inžinierius, ekonomistas, tvarkęs užsienio prekybos reikalus, buvo pareigos ir didelio sąžiningumo žmogus. Grinkevičiai, susituokę grįžo iš Rusijos 1920 metais, Šeimoje pirmieji dvynukai mirė. 1924 metais gimė sūnus Juozas, o po trejų metų – Dalia. Juozas Grinkevičius buvo rūpestingas šeimos žmogus ir pasistatydino namelį Perkūno alėjoje

(tada buvo 24 c.; dabar - 60 a), netoli Sporto halės. Dalia mokėsi „Aušros“ mergaičių gimnazijoje, kur fiziką ir matematiką dėstė jos tėvelis.

Namuose buvo puoselėjamos giminės tradicijos, jie buvo pilni muzikos, knygų, teatro programų, buitis graži – su sidabro šaukšteliais, ant kurių buvo išgraviruoti motinos inicialai „P.G“. Dalia ypač mėgo su tėveliu lankytis teatre. Visa jos vaikystė buvo apgaubta meilės ir šilumos.

Sovietų armijai okupavus Lietuvą, Grinkevičių šeima, kaip viena šviesiausių ir inteligentiškiausių šeimų, papuolė į pirmąją bolševikinę tremties bangą. 1941 m. birželio 14-osios naktį šeima buvo ištremta į Jakutiją, Trofimovsko salą Laptevų jūroje. Naujojoje Vilnioje tėvelis buvo atskirtas nuo šeimos ir ištremtas į kitą Sibiro GULAG‘ą, kur 1943 m. spalio 10 d. mirė badu. Grinkevičienė su abiem vaikais Juozu ir Dalia išgabenti į Trofimovską.

Be galo sunkūs tremčių metai, aprašyti Dalios Grinkevičiūtės knygoje „Lietuviai prie Laptevų jūros“. 1949 metais šeima iš tremties pabėgo. Trumpas nelegalaus gyvenimo laikotarpis Kaune

(1949-1950), motinos mirtis, nauja tremtis -1950-1953 metais, Stalino mirtis. Medicinos studijų pradžia Omske 1954-aisiais metais. Grįžimas į Kauną. Studijų tąsa 1956-1960 metais. Laimingiausi jos gyvenimo metai Kaune, grįžus į Lietuvą. Tai apie juos Dalia Grinkevičiūtė rašė savo „Dienoraštyje“: „Jau dveji metai, kai aš Lietuvoj, jau praėjo dveji laimingiausi mano gyvenimo metai... netekčių metai jau praeityje. Mano gyvenimas prasmingas ir aš labai dažnai jaučiu laimės pilną širdį – aš laiminga, kad esu Tėvynėje, kad čia tokia graži gamta, kad labiau už kitus ją sugebu branginti, suvokti jos prasmę. Girdžiu vyturėlio čyravimus, matau, kaip skleidžiasi gėlių žiedai – matau grožį, kuris vadinasi gyvenimas...“ (Dalia Grinkevičiūtė. Dienoraštis // Lietuviai prie Laptevų jūros. – V., 1997, p. 261).

1960 m. Dalia baigė Kauno medicinos institutą, gavo paskyrimą į Laukuvą. Gydytoja dirbo iki 1974 metų. Dalia Grinkevičiūtė buvo gera gydytoja. Tą pripažino ir jos persekiotojai, ir jos tardytojai. 1974-aisiais ji buvo iš darbo atleista KGB reikalavimu. Išmesta iš tarnybinio buto. Prisiglaudė pas bičiulę A.Šulskytę, jos butelyje. Gyveno Laukuvoje iki pat mirties 1987 m. gruodžio 25 dienos.

Kokia ji buvo - Dalia Grinkevičiūtė? Koks jos gyvenimo žygdarbis?

Iš visų Dalios Grinkevičiūtės charakterio savybių, kaip ryškiausią išskirčiau jos valingumą ir kryptingumą. Užsibrėžusi savo gyvenimo tikslą, ji jo siekė atkakliai ir ryžtingai, tikėdama savo pergale, net ir tada, kai ja tikėti buvo neįmanoma. Pasiryžusi studijuoti mediciną, ji atrado jėgų atšiauriausiomis tremties sąlygomis pasiruošti stojamiesiems egzaminams į Omsko medicinos institutą ir juos išlaikė penketais (tais laikais buvo penkiabalė moksleivių ir studentų žinių vertinimo sistema – O.V.).

Tremtyje Dalia, keturiolikmetė-penkiolikmetė mergaitė, savo valios stiprybe tapo tvirčiausiu šeimos žmogumi, savarankiškai prisiėmusi atsakomybę už visos šeimos išlikimą. To siekė visomis savo išgalėmis. Ji globojo savo sergančią mamą, buvo moraline atrama savo vyresniajam broliui. Pablogėjus mamos sveikatai, Dalia ją įkalbėjo bėgti į Lietuvą, siekdama išpildyti jos paskutinįjį didžiausią norą – mirti Lietuvoje, kad ją priglaustų gimtoji žemė. Mama mirė 1950 metų gegužės 5 d. Ją palaidojo tėvo statyto namo rūsyje. O Dalios laukė ilgi tremties metai už pabėgimą už tremties.

Dalia Grinkevičiūtė. 1968 m. Asmeninio archyvo nuotr.

 Knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ viršelis

Dalia Grinkevičiūtė mėgo skaityti. Vėliau savo „Pilkajame sąsiuvinyje“ ji rašė, kad tik per literatūrą ji „praregėjo, pajuto savo teisumą, savo žmogiškąją vertę... dėkojo Antonui Čechovui ir Maksimui Gorkiui už jų laisvę mylinčius herojus... už Sakalą, Danko, Levui Tolstojui, Saltykovui Ščedrinui – už tai, kad ji pirmiausiai iš jų sužinojo, jog žmogus yra savo likimo šeimininkas (žinoma, tik iš dalies), už tai kad aukštino drąsias, aistringas, savo tikslo siekiančias asmenybes, kovojančias už laisvę. Jie, pasak Dalios, nulėmė jos likimą, skatino kovoti už laisvę, o A.Čechovas įkvėpė jai panieką materialiajam pertekliui, skudurams, niekšybėms, įtikino ją, kad žmoniškumas nepakenčia niekšybės.

Ji ir mediciną rinkosi, tikėdamasi rasti čia jos širdžiai artimus žmones, ir spręsti žmogaus sveikatos problemas. Ji buvo įstojusi, bet nebaigė rusų kalbos ir literatūros fakultetą. Meilė literatūrai ją lydėjo visą gyvenimą. Grįžusi iš tremties ji nuolat sekė literatūros naujoves, negailėdama pinigų pirko naujausias knygas. Mėgo teatrą. Iš savo kartos rašytojų ji labiausiai vertino Justiną Marcinkevičių, vadino jį lietuvių literatūros karaliumi, mėgo Kazio Sajos kūrybą, jo šmaikštų žodį. Šviesiausi jos prisiminimai visada siejosi su tėvelio atminimu. Į tremtį, kaip brangiausius daiktus, ji pasiėmė du pundelius teatro programų. Omske, prieš stojamąjį egzaminą nuėjo į operą „Traviata“, daug kartų lankytą su tėveliu. (Daujotytė V. Ugnis maiše // Grinkevičiūtė Dalia. Lietuviai prie Laptevų jūros. – V., 1997, p.7). Grįžusi į Lietuvą ji visada suspėdavo į visų spektaklių premjeras, kur jos bebūtų – Vilniuje, Kaune, Šiauliuose.

Dalios Grinkevičiūtės bičiulė A. Šulskytė apie savo draugę rašė: „Ji šokdavo. Užlauždavo

virš galvos rankas kaip čigonė ir šokdavo pindama, ištiesdama, viliodama rankomis, pritūpdavo, jungdama čigoniškus ir rusiškus elementus“ (Šulskytė A. Daktarė Dalytė // Metai. -1995, Nr. 5)

Dalios Grinkevičiūtės požiūris į istoriją buvo ypatingas. Istorija jai buvo „tarsi akys, kuriomis žmonės žvelgia į pasaulį ir save. Liudyti - reiškia irgi rašyti istoriją, tikintis teisingumo, nukeliamo į ateitį arba į ateities istoriją. Į istoriją, kuriai bus svarbu ne tik faktai, kurie išliko, bet ir žmonės, kurie išliko, išlikdami savimi, pasipriešindami. Prisitaikiusieji yra niveliuojami, jie išnyksta dar būdami... „ (Daujotytė V.. Ten pat, p.19).

Dalia Grinkevičiūtė pati niekada nesitaikstė su niekšybėmis ir vergo dalia. Jos gyvenimo moto buvo Getės žodžiai: „Gyvenimo ir laisvės vertas tas, kuris kasdien už juos į mūšį eina“. Minčių ir pokalbių išlikusiuose fragmentuose, paruoštuose spaudai jos bičiulės A. Šulskytės ji aptarė žmogaus išlikimo žmogumi būdus: „Išgyventi, kai tu turi numirti. Atsiminti, kai privalai užmiršti. Mąstyti, kai privalai užmiršti. Pastebėti, kai privalai nepastebėti. Stengtis sužinoti, kai liepiama nieko nežinoti“. Daliai Grinkevičiūtei „Žmogus, kuris negerbia savęs, o būdamas teisus, žeminasi prieš niekšą, yra tik pasigailėjimo ir pasišlykštėjimo vertas“.

Kaip Prometėjas dėl šventosios ugnies ji visą gyvenimą – ir tremtyje , ir į Lietuvą grįžusi – kovėsi už žmogaus orumą ir jo išlikimą žmogumi, grąžino Lietuvos istorijai šimtus vardų, okupanto pasmerktų mirti ir nukankintų, bet neprisitaikiusių, nepalūžusių, neišdavusių savo idealų ir savo meilės Tėvynei. Grąžinti tuos vardus Lietuvos istorijai Dalia Grinkevičiūtė laikė savo švenčiausia pareiga.

„Ugnis maiše“ – taip savo straipsnį apie Dalią Grinkevičiūtę jos knygos pratarmėje pavadino literatūrologė Viktorija Daujotytė. Bet ugnis įsidega degdama.

Dvasios ugnies pojūtis iš Dalios Grinkevičiūtės „Dialogų“ sąsiuvinio: „Trofimovskas – naikinimo stovykla! Trofimovsko saloje buvo genocidas! Procentais žuvo daugiau kaip Leningrade.

Leningrade žuvo 25 procentai. Trofimovske – pusė.“ – Ir čia pat ji kreipėsi į okupantą ir jo kolaborantus Lietuvoje. - Nejaugi jūs tikėjotės, kad nekaltas kraujas neatsišauks? Visada turi atsirasti vienas žmogus, į kurio širdį belsis nukankintieji. Iš tūkstančių vienas toks turi būti! Negalėjau neparašyti...“

„Prievartos. Smurto sąlygomis ji kartojo kūrybingos moters kelią – rašyti dienoraščius, užrašus, ieškoti žodžio, atsiveriančio ir atberiančio“ (Daujotytė V. Ten pat).

Tremtyje ji rašė atsiminimus, apie tai, ką joje išgyveno. Pirmųjų atsiminimų, parvežtų iš Sibiro 1949 metais, užkastų Kaune, tėvo sodintame sodelyje Perkūno slėnyje, ji nesitikėjo rasti. Viską perrašė iš naujo, netekusi darbo Lietuvoje. Tremties faktografiją ji rašė, kaip pati mėgdavo tvirtinti, atlikdama pareigą. Žiauri jos ir jos artimųjų bei juos supusiųjų žmonių patirtis ją slėgė, kaip neatlikta pareiga. Ji nemiegodavo, kol rankraštis „Lietuviai prie Laptevų jūros“ nebuvo baigtas.

Jau vežama į tremtį keturiolikmetė mergaitė mąstė: „Pravažiuodami labai dažnai matydavome pakrantėse šviežio medžio kryžius. Aš visada atsisukdavau ir žiūrėdavau, kol nežinomo tremtinio kapas dingdavo saulėtame horizonte. Pasilikit amžinai, jūs čia, vargšai lietuviai, nepamatysit jau niekad saulėtų Nemuno ir Dubysos krantų ir Lietuvos laukų vėjelis nežais ant jūsų kapo“.

Dalios Grinkevičiūtės kelias į viešumą buvo ilgas ir klampus. Pirmasis žingsnis buvo 1979 metais, kai jos straipsnis „Lietuviai tremtiniai Jakutijoje“ pasirodė rusų disidentų parengtoje knygoje „Pamiatj“ (Atmintis); antrasis žingsnis – prelato J. Prunskio išleistas albumas „Lietuviai Sibire“, kur Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai, irgi pavadinti „Lietuviai tremtiniai Jakutijoje“, turi paantraštę – „Ištrauka iš autobiografinių užrašų“, pagaliau trečiasis Dalios Grinkevičiūtės kelio į

tikslą žingsnis – 1988 metai, kai „Pergalėje“ (Nr. 8) pasirodė jos atsiminimai „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Tais metais jos atsiminimus publikavo ir „Litva literaturnaja“. Šiurpi faktografija

sukrėtė Lietuvą, atvėrė mažai žinomą realybę, pradėjo teisingumo paieškos kelią. Kančių patirtis – kaip unikali dvasios patirtis ir kaltinimas komunistiniam režimui už tautų genocidą – prakirto tylėjimo ledą. 1989 metais pasirodė Aldonos Žemaitytės sudaryta knyga „Amžino įšalo žemėje“, kur tarp kitų tremtinių atsiminimų buvo publikuoti ir Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“, 1997 m. buvo išleista Dalios Grinkevičiūtės darbų rinktinė „Lietuviai prie Laptevų jūros“, kur buvo sudėti visi jos parašyti darbai, atsiminimai, miniatiūros, laiškai. Taip buvo nužymėtas jos kelias į Lietuvos istoriją.

Dalia Grinkevičiūtė visada žavėjosi dekabristais, narodnikais, Daukantu, sovietmečio disidentais. Ji palaikė ryšius su Maskvos disidentais A.Sacharovu, J. Bonner, G. Korinu, pusbroliu dailininku Vitalijumi Stacinsku. Savo dvasia visą gyvenimą išliko disidente. A.Sacharovui ištarta fraze: „Aš viena...“ ji tarsi deklaravo rizikingam žingsniui pasirengusio žmogaus nuostatą su šeimos nesuvaržyto žmogaus potekste. KGB niekada nepaliko jos ramybėje. Kiekvienas jos žingsnis buvo sekamas ir žinomas. Tremtyje, Sibiro platybėse tūkstančiai lietuvių badu ir šalčiu bei nežmoniškomis gyvenimo sąlygomis buvo sunaikinti fiziškai, o grįžus į Lietuvą jai teko įgyti ir dvasinio sovietinio genocido patirties. Jos patirties ir plunksnos dėka Laukuva išliks Lietuvos istorijoje kaip tipiško sovietinės ir nūdienos Lietuvos miestelio mentaliteto tvirtovė.

Dalia Grinkevičiūtė iki pat savo mirties išliko žmogumi, kovojančiu su melu ir niekšybe. Neminėsime tų valdiškų Laukuvos niekšelių ir jų stribo mentaliteto padlaižių pavardžių – jos liko Dalios Grinkevičiūtės atsiminimuose „Gimtojoj žemėje“ – Laukuvos juodajame metraštyje.

Neminėsime jų. Svarbiausia, kad ji ne tik pastatė paminklą savo bendro likimo ir bendros kančios

okupantų represuotiems tautiečiams, bet ir atvėrė duris išlikusių kankinių memorialinei literatūrai,

liudijančiai siaubingus sovietinių okupantų nusikaltimus, vykdant jų pavergtų tautų ir žmonių genocidą Lietuvoje ir visoje Sovietų sąjungos teritorijoje.

 


 

Atgal