Asmenybės
05.27. Lietuvos Respublikos šimtmečio didieji. VYDŪNAS
Prof. Ona Voverienė
„Mažosios tautos teturi tik vieną stiprybę, būtent, dvasios
žvalumą. Kada jose teisybės jausmas gyvas, budrus ir stiprus,
kada jose Tėvynės meilė yra skaisti ir karšta, tada ta tauta
savyje turi viską, ko jai reikia gyventi viduje ir pakelti sunkių
išbandymų valandas“
Vydūnas
Mąstytojas Vydūnas savo gyvenimo tikslą ir prasmę matė žmoniškumo ugdyme savo tautoje.
Savo visoje kūryboje jis ypatingą dėmesį skyrė asmenybės tobulėjimui. Viena svarbiausių žmogaus tobulėjimo prielaidų jis laikė socialinį kontekstą, kuriame pats žmogus „stato savo aplinkybes ir kuria pats save“.
Vilhelmas Storostas, Storosta gimė 1868 m. kovo 22 d. Jonaičių kaime (Šilutės apskr.). 1888 metais baigė Ragainės mokytojų seminariją. 1888-1892 m. mokytojavo Kintuose, 1892- 1912 m. – Tilžėje. 1895 m. įkūrė Tilžėje lietuvių giedotojų draugiją ir jai 40 metų vadovavo. Tilžėje ir kitose Rytų Prūsijos vietovėse organizavo lietuvių vaidinimus, koncertus ir dainų šventes, visada pakalbėdavęs apie gimtojo žodžio svarbą lietuvių tautai. 1896 -1898 m. Greifsvaldo,, 1899 m. – Halės, 1890-1892 m. Leipcigo, 1913-1919 m. Berlyno universitetuose studijavo filosofiją, sociologiją, religiją, literatūros ir meno istoriją, anglų, prancūzų ir sanskrito kalbas. Studijų metais suartėjo su Vokietijos teosofų draugija; 1902 m. Tilžėje įsteigė jos skyrių (jis veikė iki 1935 metų) ir jam vadovavo. Nuo 1907 metų dalyvavo dr. Jono Basanavičiaus ir jo bendražygių įkurtoje Lietuvių mokslo draugijos veikloje. 1918 metais dėstė lietuvių kalbą Rytų seminare, įkurtame Berlyno universitete, 1920-1923 m. – Telšių gimnazijoje; 1926-1927 m. – Klaipėdos muzikos mokykloje dėstė kultūros istoriją, 1931 m. įkurtos Prūsų-lietuvių draugijos pirmininkas. Ji veikė 1931-1935. metais Leido ir redagavo žurnalus: „Šaltinis“ (1905-1909); „Jaunimas“ (1911- 1914); „Naujovė (1915); „Darbymetis“ (1921-1925); 1938 metais nacių kalintas. 1944 m. evakuotas į Vokietiją. Nuo 1946 metų gyveno Detmolde. Įsitraukė į evakuotų Prūsijos lietuvių ir Lietuvos pabėgėlių kultūrinę veiklą.
Parašė per 60 knygų. Dauguma jų filosofinio pobūdžio. Tarp jų „Visatos sąranga.“ (1907) „Mirtis ir kas toliau“ (1907); „Likimo kilmė“ (1908); „Apsišvietimas“ (1909); „Gimdymo slėpiniai“ (1909; 1991); „Tautos gyvata“ (1920; 2012); „Sveikata, jaunumas, grožė“ (1928; 2013); „Sąmonė“ (1936, 2013); sukūrė dramų ir draminių apysakų: viena pirmųjų „Pasiilgimas veldėtojo“ (pastatyta su Tilžės giedotojų draugija 1899 m., išleista 1938 m.); „Mūsų laimėjimas“ (išleista 1913, pastatyta 1920); „Žvaigždžių takai“ (išleista 1920; pastatyta 1923); „Vaidilutė“ (pastatyta 1928);; Vėtra“ (pastatyta 1938); „Pasaulio gaisras“ (išleista 1928; pastatyta 1979, 2001); Pasveikimas“ (išleista 1934, pastatyta 1986); „Sigutė“ (išleista 1934, patatyta 1990);; trilogija „Probočių šešėliai“ (1908; 2012); pjesės „Tėviškė“ (1908); „Lietuvos pasakėlė“ (1913); „Tikroji motinėlė“ (1934); „Senovės balsas“ (1935); „ Nakvišos gėralas“ ( 1937);; komedijos: „Kur prots? (1907); „Burtininkai“ (1910); „Numanė“ (1911); „Smarkusis Kruša“ (1913);, „Vyrai (1923); „Avelė“ (1929); „ „Jonuks mergų bijąs“ (1908) ; „Piktoji gudrybė (1908); draminės pasakos „Vargšas ir besotis“ (1914) „Likimo bangos“ (1922); „Karalaitė“ (1925) „Amžina ugnis“ (1913); „Ragana“ ( 1918); „Jūrų varpai“ (1920); libretas „Jūraitė“ (1934); tragedijos „Vergai ir dykiai“ (1919); „Laimės atošvaita“ (1934);; pjesės „Varpstis“ (1923). „Vyrai viską padarys“ (1937).
Vydūnas parašė ir istorinių veikalų. Visų pirma – tai „Senutė“ (1904, Bitėnai); „Mūsų uždavinys“ ( 1911, Tilžė, 1921, 2011, Vilnius), „Lietuvos praeitis ir dabartis“ (1916, Tilžė, 2013 m. Vilnius, 2016 m. Ženeva, lenkų k., 1919 m. rusų k.,1921 m. lietuvių); „Septyni šimtmečiai vokiečių-lietuvių santykių“ (1932, Tilžė, 1982, Čikaga, 2001, Vilnius).; studiją apie Kristijoną Donelaitį“ (1947, Kassel- Mattenberg, 1948, 2013); sukūrė dainų; harmonizavo lietuvių liaudies dainų; išvertė iš vokiečių į lietuvių kalbą J.W. Getės, I. Kanto, F. Nyčės, Tagorės kūrinių, indų –Bhagavadgyta (1947).
Dar parašė kalbos veikalų: „Vadovas lietuvių kalbai pramokti“ (1912 Tilžė, 1924) „Vokiečių-lietuvių žodžių rinkinys“ (1916, Tilžė).
Vydūnas mirė Detmolde (Vokietija) 1953 m. vasario 20 d., perlaidotas 1991 m. Bitėnuose)
Jau vien tik iš kūrinių pavadinimų ir jų įvairovės teminiu požiūriu matome, kokia plati ir daugiašakė buvo filosofo Vydūno ( tą slapyvardį jis pasirinko 1907 metais) kūryba ir žanriniu, ir teminiu požiūriais. Apie ją jau daug rašyta. Ypač daug nuveikė profesorius Vaclovas Bagdonavičius, faktiškai visą savo gyvenimą skyręs Vydūno kūrybos analizei, ir labai daug nuveikęs. Po jo, sunku ką nors giliau ir išsamiau nuveikti ir pasakyti.
Tačiau gyvenimas diktuoja vis naujas, aktualias problemas ir siekiant prie jų sprendimo nors priartėti, tenka ieškoti atramos Istorijoje, didžiųjų Asmenybių kūriniuose.
Šiuo metu Lietuvai nėra nieko svarbesnio, kaip gaivinti mūsų pačių naikinamą ir niekinamą lietuvybę. Visos kitos problemos – socialinės, ūkinės ir ekonominės tėra tik antraeilės – tą aiškiai parodė Seimo narių Andriaus Kubiliaus ir Gedimino Kirkilo išdavikiškas – lietuvių kalbos, svarbiausio mūsų valstybingumo elemento – projektas, faktiškai išduodantis ne tik mūsų kalbą ir tautą, bet ir mūsų valstybę. Istorija, griaunanti mūsų valstybingumo pamatus ir vedanti mūsų tautą į naują okupaciją ir naują vergovę – kartojasi. Ar leisime jai pasikartoti? Kai net daugiau negu pusė Seimo narių yra pasiruošę tai išdavystei..
Todėl mums šiandien svarbu grįžti prie lietuviškosios tautotyros šaknų – kalbininko Kazimiero Daukšos, istoriko Simono Daukanto, rašytojo Antano Baranausko, ir mūsų Respublikos amžininkų švietėjo vyskupo Motiejaus Valančiaus ir Vydūno mokymo apie mūsų tautinę tapatybę, kad ją kiekvienas suvoktume ir savo vaikeliams ir anūkams paaiškintume.
Kaip jau minėjau pirmajame šio straipsnio sakinyje žmogus kuria save ir tobulėja socialiniame kontekste. Vydūno nuomone, žmogaus socialinio konteksto svarbiausios sudėtinės dalys yra: šeima, giminė, tauta.
Tauta, anot Vydūno, nėra tam tikroje geografinėje erdvėje gyvenančių ir prie tos vietos prisitaikiusių ir panašų gyvenimą praktikuojančių žmonių bendruomenė, o visuma, turinti specifines ypatybes.
Biologine prasme – tai žmonių bendruomenė, kurios narių gyslomis teka tas pats kraujas, „tautos slėpinys, jungiantis tautos gyvybę“. Istorijos tėkmėje tauta –tai sustiprėja, tai susilpnėja. Vydūno nuomone, tai priklauso nuo to, kaip tautinei bendruomenei pavyksta išlaikyti kraujo grynumą. „Kraujas yra nuostabus dalykas, -tvirtina Vydūnas, - jame užkoduoti žmogaus ir biologiniai, ir psichiniai, ir net intelektualiniai žmogaus ypatumai; jis būtina sąlyga žmogaus kūnui, jo pavidalui“. „Tautos, - tvirtina Vydūnas, - skiriasi savo žmonių kūno pavidalu... Atskirų žmonių kūno pavidalas – jo ūgis, galva, veidas, akys, plaukai ir kas kita reiškia gentiškumą. Nors ir čia yra daug skirtumų, vis dėlto vienos tautos žmonės rodosi kilę iš to paties kraujo“ (Vydūnas. Raštai. T.1. – V., P. 237). Tokią pat svarbą žmogaus egzistencijai turi jo psichika., sąmonė, lemianti tautos psichinį gyvenimą. „Kaip vienos tautos žmonės jaučia, ko ir kaip jie geidžia, kaip ji mąsto ir mano, kaip jie apsireiškia ir kaip jie vykina savo jausmų-geismų ir minčių tikslus, visa tai, dar daugiau skiria vieną tautą nuo kitos. Vienos tautos žmogaus jausmai – ūpai, geismai, troškimai, linkimai – yra visiškai kitokie negu kitos tautos žmogaus“ Todėl, kiekviena tauta turi ne tik jai būdingą ypatingą kraują, bet ir ypatingą jausmų - psichinį pasaulį. (Ten pat, p. 239).
Psichiniam tautų pasauliui priklauso tos tautos kalba – „vyriausioji žmonių apsireiškimo priemonė“, „aiškiausia tautos žymė“, „tautos vėliava“ „Tiktai su kalba išlieka tautos gyvata“ (Ten pat, p. 275). Nors kiekviena tauta turi savo ypatumų, visų tautų kalbos „gimsta ne iš kūno, bet iš žmoniškos dvasios-sielos... joje atsispindina tautos kultūra... Ir kuo ši aukštesnė, tuo stipriau ja reiškiasi žmoniškumas, tuo tvirčiau jaučiasi ir kalba, ir tauta... Mažajai tautai lieka tik vienas kelias: auginti savyje žmoniškumą, kad tas kuo daugiau atsispindėtų kalboje... Reikia „žadinti savyj tikrąjį žmogų, kurs prigimta kalba apsireikštų ir ją pašventintų, ir stiprintų“ (Ten pat, p. 487).
Žmogaus dvasią formuoja kultūra – menas, mokslas, dora. Kaip tik kultūra ir neša žmoniškumą į pasaulį. Mene įsikūnija aukščiausios žmogaus dvasios apraiškos, ir labiausiai atsiskleidžia tautos tapatybė. „Labai svarbu žinoti, teigia jis, kad ryškiau negu mokslu kiekviena tauta savaip parodo savo esmę meno dalykais... Meno dalykai turi tautos asmenybės (tapatybės) antspaudą. Menas yra – tautos žmoniškumo pranašas“ ( Ten pat, p. 271).
Kviesdamas žmones tobulėti Vydūnas prašo „mylėti gėles, muziką, ir visa, kas gražu mene ir gamtoje“. Dora – tai žmoniškumo raiška žmonių santykiuose. Apie dorą galima kalbėti tik tada, kai žmoniškumas nustelbia kūniškumą, gyvūniškumą. Žmoniškumo spinduliai – teisingumas, kantrybė, skaistumas, dėkingumas, tvirtumas, gailestingumas, atjauta ir kitos dorybės – turėtų tapti dominuojančiais imperatyvais žmogaus gyvenime ir jo veikloje. Tik tada bus galima kalbėti, kad žmogaus dvasia tvirta, o „... visa žmogaus asmenybė yra aiškiai nušviesta žmoniškumo.... apie subrendusią žmogaus dorą“ (Ten pat, p. 495).
Kultūros žmonės savo dvasia yra laisvi.. Kuo žmogus kūrybingesnis, tuo jis laisvesnis. Nes tik kūryboje gimsta išmintis: išmanymas tampa skaidresnis, valia tvirtesnė, žmogus pakyla virš jausmų, kurie pančioja valią ir žmogų pavergia.
Tautos yra laisvos tik savo valstybėje. Todėl kova už savo kultūrines teises, už gimtąją kalbą, už tautos gyvybę visuomet yra teisėta ir morali.
Karaliaučiaus krašte , kuriame šimtmečiais gyveno baltų ir aisčių gentys, nadruviai ir skalviai, Prūsijos valdžia juos žemino ir niekino. Tačiau to niekada nedarė Prūsijos šviesuomenė – Hegelis, Kantas, Herderis, Lesingas, Getė, Šileris, Hamanas, Sudermanas ir kiti. Jie visada ir savo kūriniais, ir veiksmais gynė lietuvių tautą, kaip darbščią, dorą, taikią, kurios archaiška kalba ypač vertinga mokslui (Matulevičius A. Apie tautos didybę ir kovas už būvį // Draugas. – 2001, rugpj. 4). Tą ypač ryškiai akcentavo Vydūnas savo knygoje „Septyni šimtmečiai vokiečių-lietuvių santykių“ (Tilžė, 1932).
Lietuviškų genčių tame krašte didžiausia neganda buvo, kad jos nespėjo susivienyti iki vokiečių invazijos. Vydūnui vokietis visada atrodė keliautojas ir kariautojas. Gi sėslūs lietuviai žymiai doresni, taikingesni, geranoriškesni, kuklesni, pagarsėję savo kalbos grožiu ir moralia elgsena. Prūsoje, kur gyveno lietuviškos gentys, valstiečių ūkiai buvo stiprūs. Gi vokiečiai, kolonizavę Prūsiją atnešę daug blogybių, ydų. Per XVIII šimtmetį pirmosios pusės Karaliaučiaus žemių kolonizacijos, Prūsijos valdžia padėjo pagrindus autochtonų diskriminacijai tautiniu principu ir socialiniu ekonominiu požiūriais.
Didžiausias pavojus pavergtoms tautoms atsiranda praradus savo gimtąją kalbą. Kai tautiečiai pradeda kalbėti svetima kalba ir pradeda žavėtis išmoktąja kalba, prasideda nutautėjimas. Taip atsitiko su suvokietėjusiais lietuviais Mažojoje Lietuvoje ir sulenkėjusiais – Pietryčių Lietuvoje.
Atsitiko tai todėl, Vydūno nuomone, kad Mažojoje Lietuvoje autochtonai, ypač šviesiausieji buvo verčiami kalbėti vokiškai, netgi persekiojami, žeminami, niekinami. Tačiau knyga baigiama viltingai, kad ateityje lietuvių ir vokiečių santykiai gerės.
Tautos, Vydūno nuomone, atsiradusios ne tam, kad žmonija būtų suskaldyta, ir kad nuo to susiskaldymo kentėtų, o tam, kad jos bendrautų ir viena kitai padėtų tobulinti kiekvienos iš jų kultūrą ir visą žmoniją.
Visą gyvenimą mąstytojas siekė išryškinti savo tautos dvasinį potencialą, sustiprinti jos pačios savigarbą, išugdyti atsparumą nutautinimo vėjams, parodyti pasauliui jos kūrybinį gyvybingumą, skatinti kuo gilesnį jos žmoniškumo atskleidimą, kuris stimuliuojamai veiktų kitų tautų žmoniškumo augimą. Būtent čia ir esanti lietuvių tautos išlikimo galimybė bei prasmė.
Tauta, deja, nėra vieningas socialinis vienetas. Ją skaldo tautiečių turtinė nelygybė, klasinis antagonizmas, tautos viduje vykstanti luomų kova, todėl kyla trintis, nesutarimai ir net įvairūs maištai, revoliucijos tautos viduje. Žvelgdamas į tuos reiškinius iš humanistinių pozicijų, Vydūnas mano, kad „Mūsų dienų perversmų keliu tolyn žengiant, tegali pasidaryti žmonėms kuo didesnis prispaudimas, pajungimas ir pavergimas“. Pagrindinė to priežastis – materialinės-techninės kultūros įsigalėjimas. Vydūno nuomone, tauta, siekianti taikos tarp klasių ir luomų, turėtų visuomenę orientuoti ne į materialinį suinteresuotumą, bet į dvasinę kūrybą, ugdyti dvasinę kultūrą, kūrybą, teikiančią žmogui dvasinį pasitenkinimą. Žmogus – tai aukščiausia evoliucijos pakopa. Jo sparnai – tai dvasingumas ir jo užslėptosios galios, darančios žmogų kūrėju – kasdienybėje, literatūroje, moksle ir mene. Kultūra –svarbiausias gyvenimo variklis, visatos kūrybinių galių pratęsimas žmoguje. Kiekvienai tautai svarbiausia yra sudaryti sąlygas jos individo dvasios tobulėjimui per pažinimą, meną ir dorą. Į tautą Vydūnas žvelgė, kaip į kūrybos galių kūdikį. Kuo kultūringesnė tauta, tuo labiau ji gali žadinti ir ugdyti žmoniškumą, tuo ji yra gyvybingesnė ir įdomesnė pasauliui. (Ona Voverienė. Tautotyros etiudai- V.,2011, p. 84-87).
Vydūnas savo kūryboje kritikavo kapitalizmą ne tik dėl jo materialinės-techninės kultūros anstato, bet ir dėl jo valdžių arogancijos nuskriaustųjų ir pažemintųjų atžvilgiu.
Mąstytojo požiūriu, vienas svarbiausių dabarties kultūros ir valdymo uždavinių yra deramai susiorientuoti materialinių ir dvasinių vertybių hierarchijoje, materialinę kultūrą subordinuoti dvasinei, ypatingą dėmesį skirti asmenybės ir visuomenės tauresnio žmoniškumo ugdymui, naujos, humaniškesnės kultūros kūrimui.
Atgal
.jpg)
(1).png)
