Lietuvoje nuo seno gyvena daugelio tautybių žmonės. Atvykę Lietuvon ir susipažinę su gyvenimo ir darbo sąlygomis, jie pasistengia galimai greičiau išmokti valstybinę kalbą, kad galėtų rasti tinkamą darbą ar pradėti verslą.

Europos Parlamento narys, profesorius Vytautas Landsbergis yra įsitikinęs, kad istorinė sąžinė yra neatskirtas dalykas, o labai priklausomas nuo dabarties sąžiningumo arba nesąžiningumo. Politikas apgailestauja, kad politikoje pasigendama sąžiningumo.

  Lankydamas artimųjų kapus Visų šventųjų dieną, pravažiavau pro Kareiviškių vienkiemį, esantį Kelmės rajono Kražių seniūnijos pakraštyje prie Šilalės rajono ribos, kur ankstyvą 1947 06 03 rytą, niekšiškai išduoti, žuvo 8 Šatrijos rinktinės partizanai: Vladas Budginas, Stasys Miknius, Jonas Monstvilas, Mečislovas Monstvilas, Juozas Reimontas, Kazys Šerpetauskas, Zigmas Vaišvila, ir Bronius Viknius.

  Kartais mus pasiekia žinios, kad lietuvių etninėse žemėse Lenkijoje yra užtepliojami lietuviški užrašai ar paminklai, pastatyti žymiems mūsų tautos vaikams. Piktintis tokiu reiškiniu nereikėtų, oįvairias tepliones nereikėtų valyti, bet palikti, kad įvairių tautų žmonės, atvykę į šias vietoves, galėtų įsitikinti mūsų kaimynų požiūriu į tautines mažumas, jų teises ir galimybes normaliai gyventi ir dirbti.

Laisvės premijų komisija kviečia akademinę bendruomenę, visuomenines organizacijas, įstaigas, visus Lietuvos piliečius iki šių metų gruodžio 9 d. siūlyti pretendentus Laisvės premijai gauti.

Prieš trejus metus rašiau apie Marcelę Kubiliūtę (J.Petkuvienė „Gyvenusi ir kūrusi geresnį gyvenimą kitiems”// “Lietuvos Aidas”, 2008 08 01) ir kuklios gydytojos Aldonos Paulavičienės dėka surastą kapą su skulptoriaus Vlado Vildžiūno sukurtu paminklu, kuriame jis iškalė moters figūrą, kuri savo rankose neša saulę mylimai tautai. Tada, 2008 m. liepos 28 dieną, tarptautinės visuomeninės organizacijos „Lietuvos moterų lyga” moterys prie Marcelės Kubiliūtės kapo paminėjo jos 110 metų gimtadienį. Meldėmės, skaitėme eiles, giedojome giesmes, šv.Ignoto bažnyčioje aukojome mišias. Aldona Paulavičienė prie kapo pasakė: „Marcelė labai apsidžiaugs, kad pas ją atėjome“.

Vokietijos Heseno federalinės žemės pietuose dviejų miestukų, Hiutenfeldo ir Lampertheimo, sandūroje yra garsi Rennhofo pilis, turinti keletą pastatų. Po II-ojo pasaulinio karo lietuvių išeiviai nupirko šią pilį savo bendruomenei. Atskiruose pilies rūmuose buvo įkurtos dvi labai svarbios lietuvių kultūrinės institucijos: 1950 m. Vasario 16-osios gimnazija ir 1981 m. Lietuvių kultūros institutas (LKI).

Vokietijos Heseno federalinės žemės pietuose dviejų miestukų, Hiutenfeldo ir Lampertheimo, sandūroje yra garsi Rennhofo pilis, turinti keletą pastatų. Po II-ojo pasaulinio karo lietuvių išeiviai nupirko šią pilį savo bendruomenei. Atskiruose pilies rūmuose buvo įkurtos dvi labai svarbios lietuvių kultūrinės institucijos: 1950 m. Vasario 16-osios gimnazija ir 1981 m. Lietuvių kultūros institutas (LKI).

Lietuvos Konstitucija atsirado iš lietuvių tautos, jai pareiškus savo politinę valią turėti nepriklausomą valstybę, tačiau dabar ji kaip teisinis dokumentas gali būti interpretuojama įvairiai ir tapti politinio veiksmo įrankiu, kalbėjo spaudos konferencijos „Ar galioja Lietuvoje konstitucija?“ dalyviai.

Prieš šimtą su viršum metų anglų karininkas Robertas Baden Powellis, susirūpinęs tinkamo jaunimo auklėjimo būtinybe, parengė skautiškojo jaunimo auklėjimo programas. Pagal viduramžių riterių tradicijas vaikams ir jaunimui parašė doro, garbingo žmogaus gyvenimo taisykles - įstatus, o būsimos veiklos kryptis nusakė trimis žodžiais: Dievui, Tėvynei ir Artimui. Skautiškojo judėjimo pradininko supratimu, kiekvienas žmogus už savo mintis, poelgius ir darbus privalo jausti atsakomybę prieš Kūrėją - Dievą. Skautiškoji veikla - tai doro, garbingo žmogaus gyvenimo kelias.

Lietuvos Respublikos Seimo Konferencijų salėje, Seimo III-uose rūmuose 2011 m. spalio 12 d. buvo organizuota konferencija „Tautos ir kultūros gyvybė – Lietuvos kaime“, kurioje dvejuose posėdžiuose perskaityti 9 pranešimai. Konferencijos organizatoriai Mišrios Seimo narių grupės Valstiečiai liaudininkai ir akademinė bendruomenė. Pirmajam posėdžiui pirmininkavo LR Seimo narė Rima Baškienė ir Lietuvos moterų lygos pirmininkė prof. Ona Voverienė (viena iš konferencijos iniciatorių), antrajam – LR Seimo narys, Kaimo reikalų komiteto narys Antanas Baura ir ūkininkas, mecenatas Ramūnas Karbauskis.

Neseniai Lietuvos knygynuose pasirodė istoriko Algimanto Liekio dviejų tomų monografija „Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai“ (beveik 1000 p. apimties) ir savotiška tuos veikalus apibendrinantis leidinys – „Lenkų skriaudų lietuviams istorijos apžvalga (iki 1939 m.)“ (76 p.). Tose knygose - bene pirmąjį kartą istoriografijoje - į lietuvių ir lenkų, Lietuvos ir Lenkijos istoriją žvelgiama pro lietuvybės, Lietuvos valstybės savarankiškumo prizmę, laikant lietuvių Tautą, jos sukurtą savarankišką valstybę visų įvykių ir procesų pagrindiniu matu. Jis turėtų būti ir vertinant prieš 91 metus Suvalkuose pasirašytą Sutartį su Lenkija, dėl karo nutraukimo ir Vilniaus bei jo krašto pripažinimo Lietuvai. Apie tą Sutartį, jos pasirašymo priežastis, o taip pat lietuvių santykių su lenkais raidos kai kuriuos ypatumus ir papasakojo „Lietuvos Aido“ redakcijoje minėtųjų ir dar per 36 knygų autorius.

1950 m. Vilnius ruošėsi didžiulei šventei - Lietuvos paskelbimo tarybų socialistine respublika dešimtmečiui. Religinių reikalų komiteto pirmininko B. Pušinio nurodymu ankstyvą gegužės rytmetį daugelį vilniečių pažadino galingas sprogimas, Trijų Kryžių kalną nusėjęs skeveldromis. Buvo nusiaubtos Kalvarijų kryžiaus kelių koplyčios, po dvi koplytėles Kalvarijų ir Antakalnio gatvėse, nuo Katedros nugriautos šventųjų Kazimiero, Stanislovo ir Elenos skulptūros. Šis nugriovimas buvo motyvuojamas tuo, kad jos buvo pastatytos vėliau ir jas kūrė ne architektas L.Stuoka-Gucevičius, pastatęs Katedrą.

Lietuvių tautos yra dvi šakos: viena ant Nemuno krantų, o kita - už Atlanto bangų, pasklidusi po visą pasaulį. Taip, laiko vėtros mus išdraskė, išblaškė, o dabar mes patys dažnokai imame be reikalo blaškytis. O būtina, kad visos lietuvių šakos jaustų bendrą kamieną, kad jas jungtų gimtoji kalba, istorijos suvokimas ir rūpestis Lietuvos likimu bei jos pažanga. Todėl mes laikas nuo laiko talpinsime medžiagą apie tuos, kurie palikę tėviškę, surado kitą likimo krantą.

Lietuviai iš  prigimties pavydūs. Lietuviai nedraugiški. Geriausias lietuvio patiekalas yra kitas lietuvis,o smagiausia lietuvio šventė- gaisras kaimyno namuose. Ko gero visą tai ir jus esate gidėje. Kiek šiame yra tiesos o kiek nusistovėjusių stereotipų atgarsių  galima nagrinėti per istorijos, kultūros ar psichologijos prizmę, tačiau bet kokios išvados nebus išsamios jei jų nepatikrinsime praktikoje. Praktika šiuo atveju būtų ne kas kitą, o mūsų bendrapiliečių požiūris į bendruomenę ir, svarbiausią, aktyvumas dalyvaujant ne apskritai visuomeninėje veikloje, o veikiant sąveikoje su savo artimiausiu kaimynu. Sutikite, daug lengviau kovoti prieš tariamą „globalinį atšilimą“, nei pasiėmus grėblį ir įkalbėjus kelis kaimynus nugriebti kieme lapus. Kur gi tą kaimyną įkalbėsi, jei jis : girtuoklis, tinginys, chuliganas ir greičiausia kelnės slepia uodegą o batuose – kanopas? Pažįstamas kaimyno vertinimas, ar ne?

Nei vienas kovotojas už savo Tėvynės laisvę neturi būti pamirštas, nes tai buvo šventa kova už mūsų valstybės išlikimą. Mūsų Tautos pasaulėjautoje žuvusieji už Tėvynės laisvę visada išlieka gyvi. Kuo daugiau jų yra prikeliama iš užmaršties, tuo mes daromės stipresni. Ne veltui legendose Vytautas Didysis Žalgirio mūšyje, kviesdamas lietuvius į žūtbūtinę kovą, jiems šaukė: „Pirmyn, broliai lietuviai! Su mumis žuvusiųjų už Tėvynę vėlės!“

2011 metų rugsėjo 5 d. prie Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos susirinko piketo iniciatoriai ir dalyviai. Tarp dalyvių buvo Tauro apygardos partizanas Vytas Masikonis. Iš Kazlų Rūdos atvyko Algis Čibirka, Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizano Vlado Čibirkos – Vilko vaikaitis, buvę tremtiniai, Sąjūdžio atstovai.

Šiemet sukanka 35-eri metai, kai Amžinybėn iškeliavo šviesios atminties kunigas, Lietuvos partizanų ryšininkas ir rėmėjas, paprastų žmonių užtarėjas, guodėjas ir pagalbininkas Zigmas Neciunskas. Šiais metais minime daug skaudžių mūsų tautai sukakčių: Birželio sukilimo, pirmųjų trėmimų, nekaltų žmonių žudynių Rainiuose, Pravieniškėse, Juodupėje, Panevėžyje, Červenėje 70-mečius, kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių, Šalčininkų užkardos Krakūnų poste nušauto pasienio tarnybos darbuotojo Gintaro Žagunio žūties, Medininkų tragedijos, Parlamento gynėjo savanorio Artūro Sakalausko žūties 20-ąsias metines ir kitas. 2011-ieji metai paskelbti Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių metais. Įvairaus amžiaus, įvairių profesijų žmones ėjo erškėčiuotu kovos už Laisvę keliu.

XX a. Lietuvos diplomatiniai santykiai su kitomis valstybėmis itin dažnai buvo nestandartiniai. Galėtume sakyti – nestatutiniai. Tačiau pradėsiu nuo statutinių.

Būna keista, kai rašytojas reiškia pretenzijas kalbai, o ne sau. Toks nusistatymas terodo, kad jis savo silpnybių priežasčių ieško ne ten, kur jos glūdi. Negana to, pridengdamas savo neišmanymą, pasiremia autoritetais. Bet ir šiuo atveju išryškėja neįsigilinimas į autoriteto mintis, jų prasmę.