Tautos mokykla
09 06. Vis tie norai išlaisvinti kalbą
Gintautas Iešmantas
Būna keista, kai rašytojas reiškia pretenzijas kalbai, o ne sau. Toks nusistatymas terodo, kad jis savo silpnybių priežasčių ieško ne ten, kur jos glūdi. Negana to, pridengdamas savo neišmanymą, pasiremia autoritetais. Bet ir šiuo atveju išryškėja neįsigilinimas į autoriteto mintis, jų prasmę.
Būtent taip atsitiko jaunam plunksnos darbininkui Žilvinui Andriušiui, išmoningai atradusiam, kad „visos mūsų lietuviškos civilizacijos problemos yra dėl nelaisvos, per lėtai besivystančios kalbos“. Dėl to Ž.Andriušis nurodo, kad „pats svarbiausias dalykas, ką mes turim padaryt artimiausiu metu, – tai reformuoti pačią kalbos struktūrą“. O kad tai būtų įmanoma, „reikia pagaliau išlaisvinti kalbą nuo XIX-XX a. dogmų ir priderinti ją prie europietiškų tendencijų“. Sumanymas ypatingas, užtat, kad ir koks energingas vyras būtum, reikia pasiieškoti paramos.
Ir štai į pagalbą Ž. Andriušis „pasišaukia“ prof. A. J. Greimą, kurio straipsnyje „Lietuvių kalbos senumas ir jaunatvė“ randa tai, ko reikia savoms mintims patvirtinti. Nušvitimui postūmį suteikia profesoriaus pamąstymai apie tai, kad romanų kalbos, „atsiskyrusios nuo lotynų kalbos“, per „trumpą laiką visiškai pamiršo daiktavardinę fleksiją, pakeisdamos ją gryna analitine prielinksnių – santykius reiškiančių įnagių – sistema.“ Jaunajam kūrėjui ypač patiko teiginys, jog „Vakarų Europos kalbų evoliucija iš sintetinės į analitinę rodo, jei ne pažangos kelią, tai bent šio tipo civilizacijos vystymosi kryptį“. Ž. Andriušiui minėtų faktų, kurių teisingumo niekas neginčija, pakanka daryti itin plačias, sakyčiau, savavališkas išvadas. Nesvarbu, kad iškreipia profesoriaus minčių tėkmę. Jaunam ir jūra ligi kelių.
Taigi įsidrąsinęs Ž. Andriušis siūlo susėsti prie apskrito stalo ir padiskutuoti, „kaip atrodytų taip reformuota mūsų kalba, ir ar verta ją reformuoti“. Bet čia pat, atmesdamas tą siūlymą, ryžtingai sušunka: „Kas ryšis šiai didingai reformai? Iš sintetinės – į analitinę! Štai kur būtų revoliucija! Jei pavyktų tai padaryt (pabudinti kalbą iš letargo), mes daug greičiau progresuotume ir psichologiškai, ir ekonomiškai. Gal net pasikeistų mąstymo būdas… O nuo to gal ir smegenys pagerėtų. Nes dabar lėtai vegetuojam, nežinodami, ką daryti. Padarom bent tai!“ Drąsuolis Ž. Andriušis, šaukdamas į „revoliuciją“, užmiršta, kad A.J.Greimas rašo apie „Europos kalbų evoliuciją iš sintetinės į analitinę“ ir kad ta evoliucija trukusi „keletą amžių“. Bet kur čia lauksi daugybę šimtmečių, jei visko norisi tuoj pat. Užtat ir reikia revoliucijos.
Dar liūdniau darosi matant, kad žmogus nuduoda nežinąs, jog per tą evoliuciją atsirado, daugiausia lotynų kalbos pagrindu, visai naujos kalbos. Taigi senoji ar senosios „visiškai žlugo“, kaip sako A. J. Greimas. Be to, Ž. Andriušis užmiršta, kad revoliucija, kurią jis propaguoja, iš tikrųjų griauna, o ne reformuoja. Taigi ko jis nori? Pasekus jo minčių eigą ir kryptį, norom nenorom peršasi išvada: vietoj dabartinės mūsų kalbos atsirastų visai kita, kuri pakeistų ir mūsų tapatybę. Juo labiau, kad Ž.Andriušis ignoruoja A. J. Greimo straipsnyje išdėstytų minčių prasmę. Profesorius turi omeny poslinkius, kuriuos apibūdina pavyzdžiu: konferencijoje mokslininkas ne „pranešė“, bet „skaitė“ ar „padarė pranešimą“. Išeitų, kad toks siekimas tėra kalbos kultūros klausimas.
O kokios tautos pažangesnės – kalbančios sintetine ar analitine kalba? Paaiškinimui profesorius pateikia dviejų greta gyvenančių centrinės Afrikos tautelių pavyzdį: vienos jų kalba sintetinė, o kitos – grynai analitinė, net toliau pažengusi šia kryptimi už anglų kalbą. Ta tautelė, kalbanti analitine kalba, turėtų būti, anot Ž. Andriušio, toliau pažengusi – „psichologiškai ir ekonomiškai“ – civilizacijos keliu už anglus. Deja, taip nėra. Ir tos „europietiškos tendencijos“, kurios optimistiškai nuteikia jaunąjį plunksnos miklintoją, kvepia konjunktūriškai suprastu ir vis dar garsinamu „ėjimu į Europą“. Noras mėgdžioti svetimuosius yra senas lietuvių įprotis, siekiąs dar kunigaikščių laikus. Nesvarbu, ar tinka mums, ar ne. Net neįsigilinus, ką tai reiškia. Apskritai Ž. Andriušiui nerūpi, kur gali nuvesti jo siūlomi bandymai, svarbu daryti.
Beje, siūlymų autorius pateikia dar vieną „reikšmingą“ mintį. Esą darysime revoliuciją ar ne, „bet intuicija kužda, kad dėl didelės anglų kalbos įtakos gyvenimui mūsų kalba linksta į tą pusę, tik mes jai nepadedame“. Jis, matote, apgailestauja, o dauguma, kaip ir aš, džiaugiamės, kad nepadedama. Dar daugiau. Norime, kad miestai atrodytų lietuviškesni, siekiame, kad gimtojo žodžio netemdytų anglizmai ir kitokios svetimybės, net pageidaujame, kad dažniau skambėtų lietuviškai atliekamos dainos, taip pat operos. Daug ko norime. O Ž.Andriušis turbūt jau ir nepastebi, kad jo tekste pavartotas žodis „miksuojantis“ išstumia seną lietuvišką atitikmenį. Matyt, kažkada nusižiūrėjo iš reklamos. Panašiai ir „komunikuoti“ pradeda skambėti ten, kur tinka „bendrauti“. Antai kartą per radiją girdžiu: jis turbūt nenori su mumis komunikuoti, kad neatsiliepia. Ką gi - komunikacijų amžius! Bet ir pateikti pavyzdžiai rodo, kad svetimybė, išstūmusi lietuvišką atitikmenį, gal net geresnį, prisitaiko prie esamos kalbos taisyklių ir dvasios. Taigi nenori kalba eiti Ž. Andriušio siūlomu keliu, ir gana. Užsispyrusi nelyg ožka. Gal dėlto šis smarkus vyras ir trokšta imtis prievartos? Juk revoliucija – tai prievartos kelias.
Kaip pradžioje minėta, jaunasis plunksnos miklintojas geidžia kalbą išlaisvinti „nuo XIX-XX a. dogmų“. Bet tuomet reikėtų nubraukti daugybę pasiekimų, kurie padarė mūsų kalbą tinkama vartoti šiandien, XXI amžiuje, pakėlė ją, išgražintą ir ištobulintą, iki dar neregėtų aukštumų. Kalba, žinoma, kinta. Ji prisitaiko prie naujovių, įvardydama daiktus ir reiškinius savomis kalbinėmis priemonėmis. Bet kinta, pasilikdama savimi. Ir klysta tie, kurie mano (beje, ir A. J. Greimas), kad įvedinėti naujų savų žodžių nereikia. Juk kurdama naujus žodžius kalba atskleidžia savo gyvastingumą. Tada jai nebaisūs nei reformų, nei revoliucijų, nei kitokių „išlaisvintojų“ (tarkim, nuo „kalbos baimės“) siūlymai bei norai „pabudinti kalbą iš letargo“. Ji seniai pabudusi ir žiūri į ateitį atviromis akimis. Kad tik jai netrukdytų savieji neapgalvotais „bandymais“.
O tokių visada atsiranda. Ir, žinoma, prisidengiama pačiais gražiausiais tikslais. Pavyzdžiui, neseniai plačiai pagarsėjo kalbininkės L.Vaicekauskienės vadovaujama grupė, norinti „pagerinti“ bendrinę kalbą. Susirinko viename žurnale prie „apskrito stalo“ ir postringauja apie norminimo nereikalingumą, taigi taip pat apie „išlaisvinimą“. Prie jų visai puikiai, sakyčiau, galėtų pritapti Ž. Andriušis. Tik, man regis, jo radikalumas, ko gero, išgąsdintų ir liberaliausius kalbos klibintojus. Ir ne be pagrindo.
Bet šiaip pagirtina, kad jaunasis rašovas turi savo nuomonę, žiūri į gyvenimo reiškinius kritiškai. Savo atsakymuose į minėtos anketos klausimus jis pažeria pluoštą minčių, kurios, nors ir paradoksalios, verčia susimąstyti. Štai keletas jų: „hierarchija, atsiradusi iš okupuotos sąmonės literatūros“, „mes gyvename didžėjų amžiuje“, „vertėtų atsisakyti linijinio literatūros istorijos supratimo“ ir pan. O jei kur Ž. Andriušis ir persistengia ar suklysta, pats nurodo seniai žinomą išeitį, esą reikia „mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis“. Tik štai kas: meilės, atrodo, neišmokstama, ji – širdies reikalas. O rašytojas, poetas, nemylintis savo kalbos, yra savotiškas nesusipratimas.
Atgal
