Tautos mokykla
10 04. Trumpa atmintis ar padlaižiavimas?
Vytautas Mačionis
1950 m. Vilnius ruošėsi didžiulei šventei - Lietuvos paskelbimo tarybų socialistine respublika dešimtmečiui. Religinių reikalų komiteto pirmininko B. Pušinio nurodymu ankstyvą gegužės rytmetį daugelį vilniečių pažadino galingas sprogimas, Trijų Kryžių kalną nusėjęs skeveldromis. Buvo nusiaubtos Kalvarijų kryžiaus kelių koplyčios, po dvi koplytėles Kalvarijų ir Antakalnio gatvėse, nuo Katedros nugriautos šventųjų Kazimiero, Stanislovo ir Elenos skulptūros. Šis nugriovimas buvo motyvuojamas tuo, kad jos buvo pastatytos vėliau ir jas kūrė ne architektas L.Stuoka-Gucevičius, pastatęs Katedrą.
Žymiausiais pasiruošimo įvykiais buvo laikomi: Černiachovskio (Žaliojo) tilto ir naujai pastatyto Žalgirio stadiono, kuriame vyko Dainų šventė, atidarymas. Kadangi tiltą statė III Baltarusijos fronto inžinierinis batalionas, tad atidarymo dieną pirmasis važiavo Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų vadas Klementas Jefremovičius Vorošilovas. Buvo paleistas gandas, kad tiltas ir stadionas "buvo užminuoti", kad "sulaikyti net 9 įtariamieji". Atseit, supraskite - kokie blogi tie buržuaziniai nacionalistai - banditai, nes norėjo visą gražiausią Lietuvos jaunimą ištaškyti.
Po poros metų ant visų keturių tilto kampų (ne tilto statytojų pastangomis) buvo užkeltos ketinėsskulptūros, nuliedintos tuometiniame Leningrade.
Beje, raudonarmiečiai, bestatydami tiltą, apsivogė. Tilto turėklai atvežti nuo buvusio tilto per Priegliaus upę šalia Karaliaučiaus. Keliose vietose jie apskaldyti nuo ten vykusio nuožmaus mūšio. Kyla įtarimas - ar tik tilto turėklai atvežti iš Rytprūsių?
Vėliau buvo užsimota dar daugiau. Kad nešant į Lietuvos centrą Stalino saulę kas nors neužkliūtų, buvo nutarta Minsko ir Ukmergės plentus sujungti plačia gatve. Tam turėjo būti nugriauti Aušros vartai, šv. Teresės ir Kotrynos bažnyčios. Jie ketino nugriauti ir gražius H. Raduškevičiaus rūmus Kalvarijų gatvės pradžioje. Jie buvo pastatyti prieš 98 metus ir trūko 2 metų iki architektūros paminklo statuso. Buvo kalbama apie tramvajaus linijų nutiesimą Vilniuje ir modernaus "kabančio viešbučio" statybą Trijų kryžių kalne. Tik garbingų mūsų mokslo vyrų protestų dėka tos beprotiškos užmačios liko neįgyvendintos.
H. Raduškevičiaus gražūs rūmai (nugriauta tik jų dalis), kuriuose įsikūrusi Architektų sąjunga, iki šiol nepaskelbti architektūros paminklu. Ant Žaliojo tilto sąmoningai suklastoti užrašai apie tilto pastatymo metus (apie tai "Lietuvos Aidas", 2006 12 12).
Prieš kelis dešimtmečius ant Žvėryno tilto puikavosi užrašas, kad tiltas statytas 1945 m., o iš tikrųjų - daugiau nei prieš 100 m. Įdomu tai, kad jo statyba kainavo ne tūkstančių, šimtų ar dešimčių, ovieno rublio tikslumu tiek, kiek prieš statybą išlaidų sąmatoje pateikė jį projektavęs inžinierius (tai šiuolaikinių tiltų statytojų protų nesuvokiamas dalykas). Karo metu buvo išsprogdinta tilto važiuojamoji dalis, opėstieji per jį visą laiką vaikščiojo.
Tarybinėje spaudoje buvo rašyta, kad ir tiltas per Vilnelę į Antakalnį pastatytas sovietmečiu. Jis pastatytas daugiau kaip prieš 100 metų tiltų statytojo inžinieriaus P. Vileišio. Sovietmečiu jis tik praplatintas ir pakeista tilto danga.
Į kai kuriuos kultūros paveldo objektus galima būtų žiūrėti kažkiek kitaip, jeigu kaimyninėje Rusijoje būtų mažiau žmonių, su širdgėla menančių kažkada buvusios imperijos plotus ir besistengiančių bet kokia kaina juos susigrąžinti.
Su Kultūros paveldo departamento palaiminimu buvo sudarkytos dvi unikalaus Vilniaus senamiesčio vietos: centre ir prie Katedros aikštės iškilo du griozdiški viešbučiai su vilniečiams ir Vilniaus svečiams nesuprantamais, nežinia iš kur paveldėtais pavadinimais "Novotel" ir "Amberton".
Už išvardytą veiklą vertėtų ne tik diskvalifikuoti, bet gal ir teisti kai kuriuos atsakingus Kultūros paveldo departamento darbuotojus.
1946 m. žiemą Dauguose, šalia turgaus išvietės, ilgiau nei kitų partizanų gulėjo išniekintas buvusio Daugų policininko partizano Tarzano kūnas. 1989 m. radome dar gyvą žmogų, kuris su draugu stribų įsakymu partizano kūną užkasė už Daugų kapinių tvoros. "Vyras buvo stambus, netilpo į kažkada iškastą nedidelę duobę, tai mes jam atkirtome kojas" - pasakojo pilietis Janušauskas.
Dzūkijos vieno kaimo pamiškėje dar stovi negyvenamas namas, kuriame 1946 02 09 žuvo Kultūros paveldo departamento generalinės direktorės Dianos Varnaitės senelis partizanas Juozas Vadeckas-Tarzanas (žūties vieta iki šiol neįamžinta). Vaikaitė taip užsiėmusi Kultūros paveldo išsaugojimu, kad 22 metus tik žada aplankyti senelio žūties vietą.
Ant Žaliojo tilto stovinti dviejų karių su vėliava skulptūra tai ne tiek meno, kiek okupacijos, kuri Lietuvai buvo tokia žiauri ir skaudi, simbolis.
P. S. 1945 m. stribas nušovė mūsų gerą vilkšunį. Su pagarba prisimenu partizaną Tarzaną, kuris mums tada paliko labai gerą šunį vardu Leninas.
Atgal
