Tautos mokykla
09 27. Lietuvis lietuviui draugas
Vitalijus Balkus
Lietuviai iš prigimties pavydūs. Lietuviai nedraugiški. Geriausias lietuvio patiekalas yra kitas lietuvis,o smagiausia lietuvio šventė- gaisras kaimyno namuose. Ko gero visą tai ir jus esate gidėje. Kiek šiame yra tiesos o kiek nusistovėjusių stereotipų atgarsių galima nagrinėti per istorijos, kultūros ar psichologijos prizmę, tačiau bet kokios išvados nebus išsamios jei jų nepatikrinsime praktikoje.
Praktika šiuo atveju būtų ne kas kitą, o mūsų bendrapiliečių požiūris į bendruomenę ir, svarbiausią, aktyvumas dalyvaujant ne apskritai visuomeninėje veikloje, o veikiant sąveikoje su savo artimiausiu kaimynu. Sutikite, daug lengviau kovoti prieš tariamą „globalinį atšilimą“, nei pasiėmus grėblį ir įkalbėjus kelis kaimynus nugriebti kieme lapus. Kur gi tą kaimyną įkalbėsi, jei jis : girtuoklis, tinginys, chuliganas ir greičiausia kelnės slepia uodegą o batuose – kanopas? Pažįstamas kaimyno vertinimas, ar ne?
Tik štai čia aš visiškai nenorėčiau sugrįžti prie „genetinio“ lietuvių priešiškumo vienas kitam ir todėl šiek tiek palieskime lietuvio istorinę patirtį. Taip jau atsitiko, kad paskutinius pusantro šimtmečius lietuviai beveik nebuvo savo pačių šalies šeimininkai. Mažą to, kiekvienas iš buvusiu Lietuvos valdytojų turėjo vienokius ar kitokius interesus, kuriems bendruomeniškumo jausmo atsiradimas buvo pavojingas. Juolab, kad ir patys lietuviai (vartodamas žodi „lietuviai“ ar be abejo kabu apie visų tautybių Lietuvos gyventojus) nebuvo pernelyg priešiškai nusiteikę svetimų valdymui. Vietinis lietuviškasis elitas skirtingai laikais buvo kaltinamas ir polonizacijos ir rusifikacijos palaikymu, o jei kalbėti apie patį skaudžiausią istorijos laikotarpį - vokiečių okupaciją Antrojo Pasaulinio karo metu, tuomet galime atrasti kur kas baisesniu lietuvių elito bendradarbiavimo su okupantais pavyzdžių. Tarybinis laikotarpis po pokario pilietinio karo pabaigos irgi pasižymėjo „aksomine“ vietinio elito rezistencija.
Tiesa, pokario laikotarpį reikia panagrinėti plačiau nes būtent tuomet galutinai subyrėjo natūraliai susiformavusios kaimo bendruomenės. Kaime, kur tavo kaimynas gali tapti arba skundiku arba naktiniu būdelių jokia bendruomenė negalėjo išlikti. Vėlesnė prievartinė kolektyvizacija padalino kaimą į tuos, kurie nuo juos „užsidirbo“ ir tuos kurie per ją prarado savo turtą. Ir vėl gi kalbant apie antruosius norėčiau priminti, kad mano minimu laikotarpiu mes jau nekalbame apie stambius savininkus (jie tuomet jau buvo išnaikinti), o apie šiek tiek turtingesnius bendruomenės narius.
Kaip matote aš kalbėdamas apie bendruomenes aš labai daug dėmesio skiriu elitui. Būtent ekonominis ir politinis šalies elitas arba skatina bendruomeniškuma ir tuo pačiu remia smulkią bendruomeninę savivaldą, arba kaip tai dažniausiai nutinka geriausiu atveju laiko bendruomenę lengviau valdomą vienoje teritorijoje apsigyvenusiu potencialių rinkėjų mase. Be abejo požiūris į bendruomenę, kaip į papildomą elektoralinį aktyvą galimas tik sąlyginai demokratinėje santvarkoje, nes totalitariniai ir autoritariniai režimai apskritai netoleravo jokių horizontalaus bendravimo principu paremtu junginių. Jei ir būdavo kažkokios vietinės iniciatyvos (talkos ar šventės) jos vis tiek vykdavo pilnai kontroliuojamos valdžios.
Laikai pasikeitė? Jei vertinti bendruomenių padėtį pagal galiojančius teisės aktus – pasikeitė. Jei nesidomėti bendruomeninių gyvenimu- pasikeitė. Tačiau tereikia sužinoti realią padėtį bendruomenėse, kad suvokti – kai kam šiandien norisi matyti tokias pat silpnas ir formaliai veikiančias bendruomenės kaip, tarkime, „didžiųjų“ talkų laikais. Kaip kartais teisingai pastebima, jei kažkas vyksta ( aš dar pridėčiau jei kas nevyksta nors turėtų vykti)- tai kažkam naudinga. Pabandykime paskaičiuoti kiek „kainuoja“ kontroliuojamos bendruomenės turėjimas ir kokio „pelno“ galima iš jos tikėtis. Elektoralinį resursą aš jau minėjau. Nors negausus bendruomenių aktyvas ir nelemtu pergalės rinkimuose, tačiau bendruomenės pareiškimas apie vienos ar kitos partijos ar kandidato palaikymą neabejotinai prideda balsų per rinkimus. Formaliai partijos ir valdžios struktūros negali kištis į bendruomenių veiklą, tačiau man yra žinomos vos kelios bendruomenės, kurios nebūtu kontroliuojamos vietinių partinių struktūrų ar įtakingų partijų narių. Pastarieji puikiai suvokia, kad geriau silpna ir formaliai veikianti bet kontroliuojama bendruomenė, nei neformali pilietinė savivalda.
Dar įdomiau nagrinėti avėjus, kuomet galime spėti esant tiesioginiams įtakingų grupių turtiniams interesams. Norėčiau priminti, kad Lietuva yra pasirašiusi ir tuo pačiu įsipareigojusi vykdyti JTO EEK Konvenciją dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkos klausimais ( geriau žinoma kaip Orhuso konvencija).
Kiekvieno potencialiai pavojingo aplinkai objekto likimas pradeda priklausyti ir nuo vietinės bendruomenės sprendimo. Sutikite, kad tokie objektai tai ne kelių dešimčių tūkstančių litų investicijos, o šimtus milijonus siekiantys stambaus verslo užmojai. Jei aktyvios bendruomenės dėka šie projektai pradeda strigti, kažkas tiesiog praranda milžiniškus pinigus. O strigti tokie projektai esant sąmoningai vietos bendruomenei yra užprogramuoti nes ekonominė vystytojų logika niekuomet nesutaps su aplinkosauginia. Esant tokiai perspektyvai nenuostabu, kad formalių bendruomenių veikloje galime pamatyti ir stambaus kapitalo atstovus. Ir vėl susiklosto padėtis, kuomet iš bendruomenės reikia tik vieno – teigiamo sprendimo kai tai bus būtina. Daugiau bendruomenė nebereikalinga.
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Plačiai nuskambėjo istorijos su daniškomis kiaulidėmis, kur pvz. besipriešinančiai statyboms Meškalaukio kaimo bendruomenei vadovavo danų bendrovės darbuotojas. Ir panašių atvejų buvo kur kas daugiau. Tik vakar buvau pakviestas į Vilniaus Lazdynų savivaldijos (vietinės bendruomenės) susirinkimą, kuriame tikėjausi sužinoti apie vietinę ekologinę problematiką ir bendruomenės nuomonę dėl planuojamos statyti atliekų deginimo gamyklos. Man tai nepavyk, nes susirinkimas buvo paskelbtas neįvykusiu nesusirinkus reikiamam dalyvių skaičiui. Užtat tarp aktyviausiai besireiškiančių susirinkimo dalyvių pastebėjau asmenys sietinus su pramonininkais ir įtakingos opozicinės partijos aktyvistus. Kalbant politikos klasiko žodžiais : kas galėtų paneigti, kad tai tėra atsitiktinumas ir kad mes neturime Meškalaukio kaimo situacijos tik jau Vilniaus mieste. Dėję šiuo klausimu komentarų gauti man taip ir nepavyko, nors jei tokie butų buvę bučiau mielai juos išklausęs.
Bet vis tik sugrįžkime prie mūsų pačių, prie tų kurie ir yra tikrieji bendruomenių nariai nesvarbu priklausantys gyventojų organizacijoms ar ne. Malonu matyti, kaip po truputi ateina noras padaryti kažką gero ne tik savo bute ar namų valdoje bet ir gatvėje ar bendrame kieme. Atgaivintos pavasarinės talkos parodo nuolat didėjanti aktyvumą. Juk talka tai ne tarybinis „produktas“, o tai kas nuo seno jungė šalia gyvenančius. Ir nors ir čia tenka pripažinti, kad bendro priešo turėjimas yra geresnė paskata susivienyti, tačiau mes juk ne karo sąlygomis gyvename ir mes negalime elgtis lyg už kiekvieno krūmo būtų priešo pasala. Ir nors susvetimėjimas nuolat vardinamas, kaip dabartinio laikmečio viena didžiausių problemų ir nors ir nuolatos esame verčiami gyventi tarpusavio konkurencijos sąlygomis vis tiek pas mus jau vyksta procesai panašūs į tuos, kurie sukūrė „vienaukštės Amerikos“ atmosferą. Nagrinėjant pastarąjį bendromeniškumo fenomeną, kuris atrodytų neįmanomas kapitalistinėje valstybėje galime pastebėti, kad didžiausią įtaką turėjo didelių socialinių skirtumų tarp bendruomenės narių ir pagrindo tarpusavio konkurencijai nebūvimas. Išveskite iš mūsų bendruomenių piniginius interesus ir partines įtakas ir pamatysite kaip sumažės trintis bendruomenių viduje. Nors kaip bebūtu susisluoksniavusi mūsų visuomenė ir kokia bebūtų socialinė atskirtis vis tiek visų bendruomenių pagrindą sudaro tie, ką mes galime traktuoti kaip „vidurinioji klasė“ . Dabar ši visuomenės dalis nėra aktyvi bendruomenėse nes įtakojamoje ir kontroliuojamoje formalioj bendruomenėje jie nemato nei savo interesų gynėjos, nei galimybės kažką nuveikti joje bendram labui. Be abejo aš neatmetu galimybės, kad Lietuvoje gali atsirasti kur kas pažangesnės bendruomeninės formos nei „vienaukštė Amerika“, taip pat bendrosios visuomeninės gamybos formos, tačiau tai jau atskira pokalbio tema.
Tai ir baigiu šį tekstą vis tik optimistiškai. Nes nėra jokio „genetiškai nedraugiško“ lietuvio o yra skaudi istorinė patirtis, ir nėra kaimynas kaimynui priešas, ypač jei su tuo kaimynų nėra ko dalintis. Ir dažnai mes esame nepakantūs artimui ne dėl to kad tokie gimėme o dėl to, kad mus pratina nuolat gyventi tikintis smūgio į nugarą.
Atgal
