Tautos mokykla
11 11. Palikusi pėdsakus Žemėje ir neužmiršta
Lietuvos žvalgybos legenda Marcelė Kubiliūtė
Jolanda Petkuvienė
Lietuvos moterų lyga
Prieš trejus metus rašiau apie Marcelę Kubiliūtę (J.Petkuvienė „Gyvenusi ir kūrusi geresnį gyvenimą kitiems”// “Lietuvos Aidas”, 2008 08 01) ir kuklios gydytojos Aldonos Paulavičienės dėka surastą kapą su skulptoriaus Vlado Vildžiūno sukurtu paminklu, kuriame jis iškalė moters figūrą, kuri savo rankose neša saulę mylimai tautai. Tada, 2008 m. liepos 28 dieną, tarptautinės visuomeninės organizacijos „Lietuvos moterų lyga” moterys prie Marcelės Kubiliūtės kapo paminėjo jos 110 metų gimtadienį. Meldėmės, skaitėme eiles, giedojome giesmes, šv.Ignoto bažnyčioje aukojome mišias. Aldona Paulavičienė prie kapo pasakė: „Marcelė labai apsidžiaugs, kad pas ją atėjome“.
Marcelė Kūbiliūtė gimė 1898 metų liepos 28 dieną Rokiškio apskrities Tindžiulių kaime (netoli Panemunėlio), pasiturinčių ir apsišvietusių ūkininkų šeimoje, kurioje buvo puoselėjama lietuvybė. Mokėsi Panemunėlio rusiškoje pradinėje mokykloje, vėliau trylikos metų įsidarbino Pandėlio klebonijoje, kur šeimininkės prižiūrima išmoko kulinarijos gudrybių. Nuo 1912 metų kartu su broliu Juozu apsigyveno Vilniuje. Čia mokėsi vakarinėje dviklasėje mokykloje ir dirbo krautuvėje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, iš Kauno į Vilnių persikėlė „Saulės” kursai. M.Kubiliūtė įstojo mokytis į tuos kursus ir 1915 metais kartu su kitais tų kursų moksleiviais evakavosi į Voronežą. 1916 metais sunkiai susirgo ir brolis Juozas parsivežė ją sergančią į Peterburgą. Po ligos Marcelė vėl siekė mokslų ir 1918 metų pavasarį baigė Nechoroševos gimnaziją, o rudeniop - Pobedinsko buhalterijos kursus.
1917 m. kovo 4 d. Petrograde mirė jos brolis Juozas Kubilius, 20-čia metų už ją vyresnis, kuris nuo 8 metų Marcelę prižiūrėjo, rūpinosi, mokė. Jis buvo jai parama, auklėtojas, rūpintojas.
1918 metų spalį Marcelė sugrįžo į Lietuvą, dalyvavo lietuvių kovoje dėl laisvės. Brolio butą Vilniuje rado užimtą svetimų žmonių, kurie jos neįsileido. Marcelė apsigyveno moksleivių bendrabutyje prie Aušros Vartų, susirado darbą Pramprekybos banke. Bankui išsikėlus į Kauną, įsidarbino laikraščių administracijoje. 1919-1922 metų dirbo lietuviškų laikraščių „Nepriklausoma Lietuva” ir „Vilniaus garsas” ekspeditore.
Tuo pačiu metu, būdama 21 metų, M.Kubiliūtė organizavo lietuvių darbininkų vaikų mokyklėlę (iš pradžių buvo 16, vėliau - 25 vaikai) ir ėmė juos mokyti nemokamai, po savo darbo dienos.
1919 m. sausio 5 d. rusų kariuomenė įžengė į Vilnių ir sausio 23 dieną, V.Kapsukui vadovaujant, pasiskelbė esanti Lietuvos valdžia, o Vilnius - Lietuvos TSRS sostinė. Tų pačių metų balandžio 19 dieną lenkai įsiveržė į Vilnių, jie labai žiauriai elgėsi su lietuviais, gudais, žydais, uždraudė visas lietuviškas mokyklas. Sovietai bandė susigrąžinti Vilnių, bet nesėkmingai. Lenkai įsitvirtino Vilniuje ir jo apskrityje. Lenkai buvo numatę užimti ir Kauną, tačiau įsikišo Tautų Sąjunga ir nustatė demarkacinę liniją. Lenkai, įsitvirtinę Vilniuje, nenustojo vilties ir kūrė planus, kaip užkariauti visą Lietuvą (ką pastebime ir šiandien, tik kitokiais metodais). Tada į kovą įsitraukė ir M.Kubiliūtė bei kiti Vilniaus šviesuoliai. 1919 metais M.Kubiliūtė tapo lietuvių karinės žvalgybos rezidente Vilniuje. Jai vadovavo žvalgybos leitenantas Juozas Matusaitis (1941 m. sušaudytas Maskvoje). Jis davė Marcelei Elzės slapyvardį, parūpino pasą Elžbietos Banievič vardu. M.Kubiliūtė bendradarbiavo su Laikinuoju Vilniaus lietuvių komitetu, teikė žinias Laikinajai Lietuvos vyriausybei apie lenkų kariuomenės pajėgumus, karinių ešelonų kiekį, lenkų kariuomenės dislokaciją, kareivių ir karininkų skaičių. Žinių ji gaudavo iš lenkų kariuomenės štabo Vilniuje - majoro Antano Jankovskio, iš gudo Čaiko, spaudos ir kitų šaltinių. Į Lietuvą žinias pernešdavo jos draugė Onutė Mikalauskaitė.
Lenkai planavo pirmiausia užimti Kauną, o po to - visą Lietuvą. Jie įkūrė slaptą Lenkų karo organizaciją - Polska organizacija wojskova (PWO), kuri turėjusi surengti „Polevakų” sukilimą Kaune. M.Kubiliūtės dėka buvo gauti dokumentai, pagal kuriuos išaiškintas sukilimo organizavimo planas, jo organizatoriai. Lietuvos Vyriausybės dėka sukilimo organizatoriai buvo suimti ir sukilimas sužlugdytas.
Kai 1920 m. spalio 9 d. į Vilnių įžengė Želigovskio kariuomenė, prasidėjo areštai. Belaisviai buvo laikomi Vilniaus kareivinėse. Lenkų valdžia neleido lankyti sužeistų kareivėlių, tačiau M.Kubiliūtė su savo motina nuėjo pas aukšto rango lenkų karininką prašyti, kad šis leistų joms prižiūrėti lietuvius kareivėlius, gulinčius ligoninėse. Lenkų generolas pasiteiravo, kas jos tokios, kad prašo leidimo rūpintis sužeistais kareiviais. Jis išgirdo drąsų ir atkaklų atsakymą: „Mes lietuvės, todėl negalime nesirūpinti sužeistais kareiviais“. Tai parodo Marcelės drąsumą ir atkaklumą.
Lenkų persekiojama, 1922-aisiais metais, prisidengusi Elžbietos Bonevič dokumentais, M.Kubiliūtė turėjo pasitraukti į Kauną. Už jos galvą lenkų valdžia buvo paskyrusi net 5 tūkst. zlotų premiją, tačiau ji paspruko lenkų žvalgams iš pat panosės. Tai atsitiko Aušros Vartų mergaičių gimnazijos bendrabutyje.
Apsigyvenusi Kaune, mokėsi Vytauto Didžiojo universitete Humanitarinių mokslų fakultete ir nuo 1923 metų pradėjo dirbti Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, tęsdama istorijos studijas. Marcelė svajojo tirti Lietuvos istoriją, archeologiją. Diplomą gavo tik po 14 metų – 1936 metais, nes reikėjo dirbti ir kaip nors pragyventi. Pašlijus sveikatai, šešiems mėnesiams išvažiavo į Alytų. Ten gyveno draugiškoje mokytojo Venslausko šeimoje.
Už žvalgybinę veiklą Lietuvos vyriausybė 1928 metais M.Kubiliūtę apdovanojo Vyčio kryžiaus ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinais. 1930 metais - Vytauto Didžiojo 5-ojo laipsnio ordinu. 1938 metais - Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ir 3-iojo laipsnio ordinais. Jai buvo įteiktas Lietuvos nepriklausomybės 10-čio medalis, Šaulių žvaigždė. 1998 metais Marcelės Kubiliūtės 100 gimimo metinių proga jos vardu pavadinta viena Vilniaus gatvė.
M.Kubiliūtė dalyvavo 1941 m. birželio sukilime. Sunkiausi išbandymai jai prasidėjo 1944 m. rugpjūčio 17 dieną, prabėgus mėnesiui po Vilniaus okupacijos. M.Kubiliūtę suėmė ir nugabeno į NKGB būstinę. Čia devynis mėnesius naktimis ji buvo kankinama, tardoma. Po to, nuo 1945 m. gegužės mėn. 20 d., ji buvo kalinama Lukiškių šaltoje, drėgnoje vienutėje, kol 1946 metais nuteista ir ištremta į Sibirą. Trejus metus tremtinė dirbo Tiumenėje, Tomske, Akmolinsko srityje. 1949 m. rugsėjo 25 d. buvo paleista iš tremties ir grįžo į Lietuvą. Prieglobstį rado pas J.Matijošaitienę. Darbo, kaip ir kiti tremtiniai bei politiniai kalinai, negalėjo gauti. Ilgainiui įsidarbino Tauragės kelių ruože.
Kalėjimuose, tremtyje patirtos kančios ir traumos nepraėjo be pėdsakų. Marcelė susirgo kaulų tuberkulioze. Kentėjo didelius skausmus, bet kitiems nesiskundė ir nepalūžo. Kaip rašė prof. Meilė Lukšienė, „jau visai be jėgų būdama Marcelė gebėdavo kitus guosti, drąsinti…” Iki mirties Marcelė rūpinosi tremtiniais ir jų vaikais Sibire, siuntė jiems siuntinius, knygas, rėmė lietuvišku žodžiu. „Išėjo palikusi šviesą, tikėjimą, kad gali būti ir tikrai yra gyvenime žmonių, gyvenančių, kuriančių geresnį gyvenimą kitiems, tautai su tiek, kiek jiems duota,” – rašė M.Lukšienė. Marcelė Kubiliūtė mirė 1963 m. birželio 13 dieną. Ji norėjo būti palaidota šalia 1918-1920 metų Lietuvos savanorių, kuriuos pati slaugė, organizavo jų pabėgimus. Kartu su mergaitėmis Zitietėmis ir savo drauge Elžbieta Matulionyte 19 savanorių palaidojo Rasų kapinėse. Daugelis vilniečių bijojo lenkų teroro, o drąsios mergaitės nepabūgo jo ir kartais net dviese su karučiu atveždavo ir palaidodavo mūsų kareivėlius savanorius.
Paminėjimas knygose: 1991 metais Lietuvoje išleistoje Jono Budrio prisiminimų knygoje apie M. Kubiliūtę rašoma: „1919 metais jos rankose buvo Lietuvos likimas!“ Apie Marcelę Kubiliūtę parašė straipsnį Gintaras Visockas „Jos pažinojo garsiąją Lietuvos žvalgę Marcelę Kubiliūtę”. Knygoje „Deg, širdie, ant amžinojo aukuro…” (Vilnius, 1999) sudarinėtoja istorikė Nastazija Kairiukštytė rašė: „Šios gražios, krikščioniško gerumo kupinos ir drauge narsios moters vardas, jos tauri, ant Tėvynės aukuro paaukota širdis tebūnie mums kelrodė žvaigždė idealų ieškojimo kelyje”. Marcelės Kubiliūtės gyvenimą trumpai apibūdino Ona Voverienė knygoje „Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys. Partizanės, ryšininkės, tremtinės, kovotojos”.
Marcelė buvo kupina krikščioniško gerumo ir drauge labai narsi moteris. Jos žvalgybinė veikla paremta išskirtine nesavanaudiška meile tėvynei Lietuvai. Man tai buvo pirmoji pažintis su Marcele, kurios žygdarbiai sukrėtė mano sielą, giliai įprasminau, ką gali Lietuvą mylintis žmogus. Viena maža moterėlė sužlugdė lenkų kariuomenės ruošiamą perversmą Lietuvoje. Lankiau jos kapą, pasakojau apie Marcelės rūpestėlius anūkams, bendraminčiams, visuomenininkams. Kapas yra Rasų kapinėse, šalia Lietuvos savanorių, žuvusių 1918-1920 metais, kapų. Apie tai papasakojau ir 2000 metų savanoriui, aktyvistui Rimantui Čeburniui, parodžiau Marcelės Kubiliūtės mažai lankomą kapą ir apsamanojusį paminklą.
Ir štai R.Čeburnis nutarė nušveisti, atnaujinti jos apsamanojusį paminklą. Mes, apsiginklavę darbo įrankiais, prieš Vėlines nušveitėm, išprausėm tą gražų Lietuvos lauko akmenį, kuris išryškino paminkle iškaltą moters figūrą, ant ištiestos rankos nešančią Saulę.
Negalėjau širdyje nesidžiaugti kaip kantriai ir su meile ištisą dieną buvo šveičiamas ir prausiamas paminklas, todėl noriu trumpai parašyti ir apie 2000 metų Lietuvos karį savanorį Rimantą Čeburnį. Nors jam 73 metai, tačiau pilnas visuomeninės veiklos, kalnų slidininkas, keliautojas, kieto charakterio kovotojas už lietuvybę, tautiškumą. Dažnai Lietuvos renginiuose matome jį - Lietuvos kariuomenių kūrėjų savanorių sąjungos vėliavnešį su vėliavą. Rimantas Čeburnis apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, Sausio 13-osios atminimo medaliu, dviem medaliais už gerą tarnybą savanoriškoje krašto apsaugoje (KAP), II-jo ir I-jo laipsnio Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliais „Buvome, esame ir būsime”, I-ojo laipsnio medaliu „Vilniui ir tautai”. Jis nepriklausė jokiai komunistinei organizacijai. Jo Motinos brolis Vincas Tumėnas buvo Lietuvos partizanas, žuvęs 1945 metais Minčios miške, Utenos rajone. Tėčio brolis Juozas Čeburnis buvo 1918-1920 metų savanoris, taip pat pasižymėjęs ir apdovanotas savanorio medaliu. Dar daug gerų darbų yra padaręs Rimantas Čeburnis savo gimtuose Juknėnuose, Utenos rajone ir kituose Lietuvos kampeliuose.
R.Čeburnis taip pat pakvietė tris jaunuosius šaulius sutvarkyti M.Kubiliūtės kapų aplinką. Išvakarėse Vilniaus apskrities savanorių kūrėjų sąjungos lėšomis galutinai buvo sutvarkyti 1918-1920 metų savanorių kapai, nupirktos gėlės ir žibintai su žvakėmis. Neliko nei vieno Lietuvos kareivio savanorio kapo be gėlės ar uždegtos žvakutės Vėlinių naktį.
Tikiuosi, kad 2013 metais, minėdami Marcelės mirties 50-tį, mes jau būsime atsitiesę nuo dvidešimtmetį mus slėgusios skurdinimo, nutautinimo, išsivaikščiojimo būsenos, išgyvendinę biurokratinę valdininkiją, jau būsime išsirinkę veiksnią, patriotinę, nekorumpuotą ir Lietuvos labui dirbančią valdžią. Valdžią, kuri neiškraipys Konstitucines dogmas, vykdys teismų teisingumą, globos šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, gerbs ir deramai įamžins už Lietuvos laisvę kovojusius tautos patriotus, prisiims atsakomybę už savo veiksmus, savo pareigas tautai ir valstybei. Tikiuosi jau bus subyrėjusi Europos Sąjunga, ir mes išmoksime patys tvarkytis savo valstybėje, suprasdami ir nevykdydami mums globalistų primetamus nepalankius Lietuvos valstybei sprendimus.
Prieš Vėlines Rasų kapinėse buvo grėbiami nukritę lapai, tvarkomi kapai. Kapų administratorė, mielai leidusi man pakrauti šlifavimo įrenginio baterinius elementus, nespėjo dalinti grėblių ir maišų atėjusiems kapus tvarkyti mokiniams. Labai nustebau, kad daugiausia tai buvo lenkų mokyklų mokiniai, lydimi jų mokytojų ar dvasininkų. Ne visuose Vilniaus miesto lietuvių mokyklose vyksta mokinių patriotinis auklėjimas, nebeliko skautų būrelių. Tačiau prie mūsų kapų tvarkymo prisidėjo Vilniaus miesto Pašilaičių mikrorajono Žemynos pagrindinės mokyklos moksleiviai, ačiū jiems.
Vėlinių naktimis, vaikščiodama po Rasų kapines, mačiau dvasingą jaunimą, jaunas šeimas su vaikučiais, lankančius ir deginančius žvakutes ne tik prie žymių žmonių kapų. Susikaupęs jaunimas stovėjo prie M.K.Čiurlionio kapo, neužmirštas ir dailininkės Gražinos Didelytės kapas su skulptūra „Ąžuolė”, Nežinomo kareivio kapas, kunigų, rašytojų, skulptorių, menininkų, mokytojų, gydytojų ir kiti kapai .
Atgal
