Tautos mokykla
09 13. Statutinės diplomatijos era
Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininko, Nepriklausomybės akto signataro, Europos Parlamento nario Vytauto Landsbergio kalba, pasakyta Lietuvos atkurtos Nepriklausomybės pripažinimo ir diplomatinių santykių atnaujinimo 20-mečio iškilmingame minėjime
Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente, Ekscelencijos, ponios ir ponai, mieli kolegos ir visi svečiai. Ypač džiaugiuosi matydamas ir sveikindamas pirmuosius užsienio valstybių ambasadorius Lietuvai ir Lietuvos atstovus užsienio valstybėse.
XX a. Lietuvos diplomatiniai santykiai su kitomis valstybėmis itin dažnai buvo nestandartiniai. Galėtume sakyti – nestatutiniai. Tačiau pradėsiu nuo statutinių.
Po 1918 m. turėjome gerus diplomatinius ir kitokius santykius su Ukraina, su Pietų Kaukazo valstybėmis. Juos sugriovė Raudonoji Armija. Turėjome 1920 m. vasarą ir rudens pradžioj aprimusius santykius su Lenkija, kai šešios valstybės – Suomija, Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija ir Ukraina – konferencijoje Bulduri kurorte susitarė dėl visų tarpusavio pripažinimo ir bendradarbiavimo, net dėl kuo greičiau sudarytinos karinės sąjungos. Gana aišku, nuo kokios grėsmės. Ligi metų pabaigos ši nepaprasta sutartis turėjo būti ratifikuota. Tokią viltingą perspektyvą sugriovė lenkų viršininkas Juozapas Pilsudskis pasigviešęs Vilniaus. Iškasė duobę ir Lenkijai. Po to diplomatinių santykių su artimiausia istorine kaimyne neturėjome 18 metų. Arba turėjom nestatutinius – su provokacijomis per demarkacinę liniją, su pretenzijomis į Klaipėdą ir Nemuną. Santykiai su Sovietų Sąjunga buvo kelių sluoksnių – kooperacija plius infiltracija. Tačiau 1920 m. Taikos sutartis su Rusija padėjo Lietuvos Respublikai stiprinti tarptautines pozicijas ir plėtoti santykius visomis kryptimis nuo de facto iki de jure ir Tautų Sąjungos. Su Vokietija santykių nenutraukėme net kai ultimatumu atėmė Klaipėdą. O po to du Europos tautų išvaduotojai ir vienytojai pradėjo didelį karą, griuvo visas namelis. Lietuvos Respublikos diplomatiniai santykiai po 1940 m. ją ištikusių ir tolesnių okupacijų – turiu galvoje Diplomatinę tarnybą užsienyje, tad vis dar statutinius santykius – verti atskiros didžiulės studijos. Galbūt kas nors ją rašo. Nestatutiniai santykiai krašte su nediplomatiškais okupantais – vėl atskira tema. Svarbūs čia būtų šiokie tokie Laikinosios Vyriausybės kontaktai su vokiečių valdžia, netrukdžiusia atkurti Lietuvos administracinę ir teismų sistemą, vietinių sovietinių pareigūnų pastangos Maskvoje pakoreguoti rytinę administracinę liniją su Baltarusijos SSR, L. Berijos dialogas su mirtininku J. Žemaičiu, kovojusios Lietuvos vadovu, o vėliausiuoju laikotarpiu – A. Brazausko ir Sąjūdžio vadovybės dialogai su M.Gorbačiovo komanda.
Betgi dabar susirinkome paminėti 20 metų sukaktį nuo tų džiaugsmingų mėnesių, kai atkūrėme sovietų smurto sugriautus mūsų valstybės normalius santykius su kitomis valstybėmis. Beveik su visomis būtent atkūrėme, tuo gaudami jų ir pačios Lietuvos valstybės tęstinumo pripažinimą. Tęstinį arba atnaujintą pripažinimą, tą svarbu atsiminti, o teisingiausiai – atnaujintus abipusius diplomatinius santykius.
Būdinga pažiūra, su kuria susidurdavome po Kovo 11-osios buvo ta, kad pripažinti Lietuvos iš naujo nereikia, nes ji buvo pripažinta anuomet, o sovietų aneksija – nepripažįstama.
Paprastas klausimas – tai kodėl neužmezgame realių santykių tarp Vyriausybių? – susilaukdavo jau kitokių dėstymų: o, čia nėra paprasta, pirmiau susitarkit su sovietais. Suprask – ten sėdi jūsų teisių savininkas, kurio mes, vakariečiai, bijome net ir dovanas nešančio. Tegu pirmiau jis pasako, ar jūs valstybė, ar ne. O jis niekada to nepasakys, nes tikisi ir planuoja vis vien sumalti mūsų nepriklausomybę kaip savo „vidaus reikalą“. Net Vaclavas Havelas, nuoširdžiausias atkurtos Lietuvos rėmėjas, atsiprašė, kad negalįs 1990 m. pavasarį pasielgti kaip norėtų, nes jo šalis ir žmonės patirtų SSRS energetinį kerštą. Tačiau oficialiai pasiūlė, kas surengtume su Sovietų sąjunga dvišales derybas neutralioje trečiojoje šalyje, Čekoslovakijoje. Šiandien, kas nors papeiktų, kad patampė tigrą už ūsų.
Išeiti iš to sovietų „vidaus reikalo“ statuso ir atitinkamos diplomatinės blokados su tankų pasivažinėjimais pro Aukščiausiąją Tarybą buvo ne vien mūsų tarptautinio veikimo ir bendradarbiavimo, bet ir saugumo, minimalios tarptautinės diplomatinės apsaugos dalykai. Gerai, kad tarp visai laisvų šalių nebuvo šio pobūdžio problemos. Taip Vilniuje 1990 m. gegužės 4 d. atsirado įgaliotasis Estijos pasiuntinys M. Tarmakas, o 1990 m. spalio 10 d. – Latvijos pasiuntinys Albertas Sarkanis. Taline 1990 m. gruodžio 8 d. atidaryta Lietuvos atstovybė, pareigoms paskirtas Sigitas Kudarauskas. Iš Vakarų šalių laisviausia pasirodė Islandija. Tarp sovietinių respublikų narsiausia buvo Moldova, netrukus – jau ir Rusijos Federacija.
Su kai kuriomis šalimis tebeegzistavo nenutrūkę Lietuvos prieškariniai arba Pirmosios respublikos diplomatiniai ryšiai – nenutrūkę ta prasme, kad turėjome paveldėtų atstovų ir net ano meto atstovybės pastatų Vašingtone, Londone. Su šia situacija susijęs ir linksmas, o tikslus išaiškinimas, kurį padarė jaunieji JAV lietuviai aktyvistai (iš Čikagos „Hotline“) paraginę tautiečius, kad siųstų telegramas į Baltuosius rūmus: „Prezidente, paskirk ambasadorių Lietuvai!“ Paryžiuje pastatą puikioje vietoje buvom praradę, o paskutinis Pirmosios respublikos ir vyriausybės atstovas Stasys Bačkis atsistatydino Kovo 11-ąją (vėliau, berods, parašė dar vieną oficialų raštą). Jo motyvas – Lietuva dabar turi savo tikrą, teisėtą valdžią, kuri ir skirs atstovus. Tačiau ir jis dalyvavo jau po Kovo 11-osios nešant į Eliziejaus rūmus mano ir Juozo Urbšio pasirašytą, o privataus specialaus „envoy“ Sigito Kudarausko atvežtą laišką Respublikos prezidentui Francois Mitterrandui. Aišku, pas prezidentą jie nepateko, bet senjoro Stasio Bačkio dalyvavimas oficialiai perduodant laišką protokolo skyriuje buvo paskutinė svarbi diplomato paslauga savo šaliai dar pagal senąjį įgaliojimą.
Stasys Lozoraitis Vašingtone buvo ypatingai atsargus, kad pabandęs formaliai atstovauti Kovo 11-osios Lietuvai, neprarastų savo kaip Vasario 16-osios Lietuvos atstovo statuso. Tai atsispindi kai kuriuose Aukščiausiosios Tarybos dokumentuose. Kita vertus, jį užgaudavo, kad aukštų naujosios Lietuvos pareigūnų kontaktai ir kelionės į JAV vyksta be jo žinios. Apie tuos atvejus, kaip antai konfliktą su nepatenkinta Kazimira Prunskiene, irgi verta plačiau parašyti, kad geriau suvoktume pirmojo atkurtos valstybės, arba net diplomatiškai egzistuojant tarsi dviem Lietuvos valstybėms, laikotarpio sudėtingumus.
Čia aš ir tenoriu paliesti veikiau tuos sudėtingumus ar dviprasmybes, kurių ne tiek ir dokumentuota, tad kai mūsų nebebus, niekas ir nepapasakos. Apsiribosiu šalimi, kurią jau prieš Kovo 11-ąją buvom įvardiję Sąjūdžio diplomatijoj kaip kaimynę, nors ji dar ilgai belaikė Lietuvą savo dalimi.
Sovietų Sąjunga – Rusija; dvi šalys ir valdžios, ar viena? Diplomatinius dvišalius santykius mezgėme su abiem. Praleisiu „liaudies diplomatijos“ metodą ir laikotarpį, kai daug kur Sovietų Sąjungoje kūrėsi vadinamieji Liaudies frontai, išsivadavimo sąjūdžiai, o tokių bruožų turėjo ir politiškai besitelkianti Demokratinė Rusija – „Demrosija“. Po Kovo 11-osios kontaktavome per sąjūdininkus SSRS liaudies deputatus (jie turėjo teisę pasirodyti Kremliuje – Suvažiavimų rūmuose ir daug kur prieiti), o A. Brazauskas gal „partijos linija“ (vyko iš karto kovo 12 d.), bet manęs neinformuodavo, nebent K. Prunskienę. Mano kelionė į Prahą Vaclavo Havelo kvietimu 1990 m. gegužę-birželį buvo panaudota – jau grįžtant – kitokiam diplomatiniam kontaktui, slaptam susitikimui su Borisu Jelcinu. Birželio 12 d. jis asmeniškai, kaip ir eilė kitų „respublikų“ vadovų, kategoriškai pasisakė prieš M. Gorbačiovo (jam į akis!) blokadą Lietuvai. Vasarą B. Jelcinas Jūrmaloje susitiko su trijų Baltijos valstybių vadovais – paskelbtas bendras komunikatas! – ir prasidėjo diplomatinis darbas rengiant Lietuvos ir Rusijos sutartį. Lygiagrečiai vyko aukštų delegacijų lygmens derybos su Sovietų Sąjunga, tad ir čia matome aną ypatingą „dviejų Rusijų“, vis labiau skirtingų, situaciją.
Ją atspindėjo ir mūsų diplomatinės atstovybės Maskvoje funkcijos. Oficialus statusas tebebuvo senas ir todėl leidžiamas – LTSR Vyriausybės atstovybė, – bet visas diplomatinis korpusas realiai suvokė, kad Egidijus Bičkauskas yra jau nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos atstovas. Per šią įstaigą, bendradarbiaujančią su užsienio šalių atstovybėmis, ėjo pasikeitimas ir žiniomis, ir, jei neklystu, kai kada – diplomatiniu paštu. Taip Vokietijos ambasada Maskvoje perdavė mums F. Mitterrando ir H. Kohlio laišką V. Landsbergiui.
Sausio 13-ąją jau svarstėme, ar ne laikas suteikti E. Bičkauskui tikrą Lietuvos Respublikos atstovo Sovietų Sąjungoje rangą, bet, matyt, atidėjome. Problemų pakako ir be to. Užtat artėjant SSRS žlugimui buvom jau kalbėję su B. Jelcinu (po mūsų 1991-07-29 Tarpvalstybinių santykių pagrindų sutarties!), kad laikas galvoti ir apie oficialų pasikeitimą atstovais. Tąsyk Maskvoje būtume turėję viename pastate dvi savo atstovybes: vieną – Sovietų Sąjungai, kitą – Rusijai. Tačiau gyvenimas ėjo sparčiai pirmyn, aplenkdamas, kaip ir santykiuose su Prancūzija bei Islandija, bręstančius organizacinius pokyčius. Dviejų atstovybių Maskvoje nebereikėjo.
Toliau prasideda naujųjų statutinių diplomatinių santykių epocha, kurioje viską dokumentuoja mūsų Užsienio reikalų ministerija. Jau ten istorikams lengviau, tegu jie rašo. Priminsiu nebent detalę arba taktiką, kurios laikiausi keleriopos naudos sumetimais, kad atgaivinamų atstovybių postus užimtų senieji nepriklausomybės sargybiniai – Vincas Belickas, Anicetas Simutis, Narcizas Prielaida – arba kad įsijungtų Diplomatinės tarnybos veteranų šeimų nariai – Lozoraičiai, Bačkiai... Patirtis, vakarietiškas mentalitetas, o kartu – akivaizdus valstybės tęstinumas! Prisimenu, kaip „The Times“ per visą puslapį parašė apie seną Lietuvos nepriklausomybės sargybinį Vincą Belicką, ilgų dešimtmečių šešėliuose sulaukusį tėvynės laisvės ir įteikiantį kredencialus karalienei Elžbietai! Arba Kazį Lozoraitį, itin delikatų žmogų, kuris varžėsi, kaip čia jam tarpininkauti Stasiui esant Amerikoje, ir lydėti Lietuvos vadovą pas Italijos prezidentą, kai pats p. Kazimieras – viso labo tik Vatikano ar „Laisvės“ radijo bendradarbis... Aš nemačiau problemų, bet ir italai nematė – manau, Lozoraičių pavardė kalbėjo už save. Ėjome dviese, ir viskas buvo aišku. Taip, šiek tiek nestatutiškai, atsirado Lietuvos atstovas Italijai.
Beje, 1990 m. spalį pas F. Mitterrandą mane lydėjo Ričardas Bačkis, jau nuo balandžio turėjęs mano asmeninį laišką, įgaliojantį kai kuriais klausimais atstovauti Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui. Asamblėja dešinės pusės ovacija pasveikino jį kaip atkurtos Lietuvos atstovą. Tokių būdavo ir naudingų nestatutinių santykių. Pavyzdžiui, mūsų atstovas Osle advokatas Leonas Boddas, formaliai tik Informacijos biuro vadovas, gauna kvietimą į šventinį priėmimą pas sovietų pasiuntinį... O Vytautą Dambravą paskyrėme atstovu Venesuelai jau statutiškai – per Aukščiausiosios Tarybos Užsienio reikalų komitetą.
Juntu pavojų vėl įklimpti atsiminimuose, todėl skubiai dėkoju už dėmesį.
Atgal
