Tautos mokykla
09 30. Sugrįžkite lyg paukščiai į gimtuosius lizdus ant Nemuno kranto
Kunigas Robertas Pukenis
Lietuvių tautos yra dvi šakos: viena ant Nemuno krantų, o kita - už Atlanto bangų, pasklidusi po visą pasaulį. Taip, laiko vėtros mus išdraskė, išblaškė, o dabar mes patys dažnokai imame be reikalo blaškytis. O būtina, kad visos lietuvių šakos jaustų bendrą kamieną, kad jas jungtų gimtoji kalba, istorijos suvokimas ir rūpestis Lietuvos likimu bei jos pažanga. Todėl mes laikas nuo laiko talpinsime medžiagą apie tuos, kurie palikę tėviškę, surado kitą likimo krantą. Talpinsime jų kūrybą, aprašysime jų politinę veiklą, kultūrinius pasiekimus, lietuvybės puoselėjimą. Žinoma, jau daug kas ir daroma, bet pabandykime dar plačiau, įtraukime, kuo daugiau žmonių, kad mes vienas kitą labiau pažintume ir suartėtume. Reikia keisti čia esančių žmonių mentalitetą, kad neatstumtume išėjusių, o jie pajustų, kad mes jų laukiame. Pirmiausia, kaip pakeisti psichologinį klimatą, kad brangintume vienas kito buvimą, artumą, palaikytume gerą iniciatyvą. Drauge pasidalintume džiaugsmais ir vargais. Reikia domėtis ir pergyventi, kodėl atvykusieji talentingi lietuviai vėl palieka mūsų šalį? Verkia žemė Lietuvos, tapdama apaugusiais tuščiais laukais, užkaltomis langinėmis, išmirusiais kaimais. Argi motina Tėvynė yra kalta, jeigu vaikai kartais nebesusiklaba tarp savęs, susvetimėja? Tai dar labiau reikia ją mylėti, nes be vaikų jinai bus nelaiminga, liks Lietuva be lietuvių. Toks planas buvo paruoštas, kai tik laimėjo Sąjūdis. Ši tema be galo aktuali, nes girdžiu žemės šauksmą: sugrįžkite kaip paukščiai į gimtuosius lizdus. Čia skirkite savo talentą, darbą, vargą. Lietuva taps nuostabių galimybių šalis, tik numeskime tą svetimą ranką, kuri gniaužia mus, kuri skaldo...
Daug svetur sutikau nuostabių lietuvių ir kilo tokia mintis, kad reikėtų parašyti apie juos, parodyti, kad Lietuva laukia sugrįžtančių. Štai lietuvaitė Vilija Vakarytė, gimusi Čikagoje, išsaugojusi patriotinę dvasią, įžiebė savyje kūrybos ugnelę. Jos eilėraščiai yra kuklūs, nuoširdūs ir saviti. Ji yra taip pat ir aktyvi visuomenininkė. Autobiografijoje Vilija trumpai prabyla apie save.
<sk>Vilija Vakaryte
<text>Mano tėvai atvyko į Ameriką, karui pasibaigus. Gimiau Čikagoje 1958 m. Baigiau Marijos gimnaziją. Studijavau St. Xavier universitete ir įgijau bakalauro laipsnį medicinos sesers profesijai. Lankiau šeštadieninę lituanistinę mokyklą, paskui baigiau Pedagoginį lituanistikos institutą ir dėsčiau Lietuvos istoriją ir geografiją šeštadieninėje lituanistinėje Dariaus ir Girėno mokykloje. Priklausiau lietuviškų šokių grupei „Grandis“, dainavau Jaunimo centro chore, esu akademikė skautė. Esu Brigton Parko parapijos choro pirmininkė, Amerikos lietuvių tautinės sąjungos ir Panevėžio klubo iždininkė. Esu Jungtinių Amerikos Valstybių lietuvių bendruomenės krašto tarybos Prezidiumo sekretorė. Priklausau Amerikos lietuvių rašytojų sąjungai. Mano eilėraščiai buvo išspausdinti Amerikos lietuvių laikraščiuose: „Laiškai lietuviams“, „Mūsų žiniose“, Kaišiadorių laikraštyje „Kaišiadorių aidai“ ir „XXI amžiuje“. Ilgiuosi Lietuvos, nors esu gimusi ir augusi Amerikoje, ir ta meilę bandau išreikšti savo kūryboje!
Mano tėvai
Mamos akys pilnos ašarų.
Tėvelio akys pilnos juoko ir šypsenų-
jos niekados nedingsta iš mano minčių.
Tegul būna mano gyvenime šie vaizdai:
priešais mano akis visuomet, visuomet mintyse!
Taip gerai, kad pamatome, kas brangu ir kilnu gyvenime,
Kol dar ne pavija mus laikas,
o jeigu pavys, tai gali būti per vėlu, per liūdna, per skaudu!
Pasaulyje dar žydi gėlės: orchidėjos, ramunės,
be galo gražios raudonos, ružavos, geltonos ir baltos rožės!
Dar jūra ošia ir saulės spinduliai apšildo mus nuo šalnos!
Bukime laimingi šią dieną, šiais jausmais
ir šiuo mums duotu Dievo gyvenimu!
Nemačiau.... nemačiau anksčiau,
kad mano tėvo akys yra tokios mėlynos,
kaip gilus ežeras, kaip skaidrus dangus vasaros dienų.
Nemačiau anksčiau, kad mano tėvo rankos tokios stiprios, daug išdirbusios.
Nemaniau anksčiau, kad mano tėvo kojos tokios silpnos,
jau nebešoks jisai jaunystės valso, nes jau tie laikai praėjo.
Mano tėvo širdis dar stipri, tai tegul ji plaka,
tegul aš dar ilgai žiūrėsiu į jo akis,
ieškodama to gilaus ežero ir skaidraus dangaus!
<pav>Karalius Mindaugas
<text>Vilniaus Katedros šešėly skambėjo muzikos aidai. Mušė būgnas.
Karalius Mindaugas pabudo iš laimingo mūšio, laimėjęs Lietuvos širdį?
Lietuvos kariuomenės maršrutą pradėjęs,
pažadino jaunas sielas.
Kariuomenes šautuvų šūviai, lėkdami į dangų,
pabudino užmigusią Lietuvos dvasią.
Ugnies bei vandens sūkury atsidūrusi,
šokau ir aš, iš sapnų pabudusi,
pritrenkta - karaliaus Mindaugo dukra!
Varpai
Nauji varpai gaudžia Vilniaus Katedros varpinėje, ar girdi?
Garsiai aidi jų balsai, o mes einame Gedimino Prospektu.
Tarp užkastų gelmių mes surandame savuosius prosenelius.
Senasis Vilnius atgyja prieš mūsų akis, kaip kadaise dainavome:
" Kils iš dulkių Gediminas, žalias kalnas sudrebės".
Taip ir buvo: tarp McDonald's ir Katedros Aikštės pilies griuvėsiai sužibėjo.
Užsidegė ugnis. Kariuomenė pasirodė, riteriai susirikiavo.
Trispalvė plevėsuoti pradėjo,
o šiltas vasaros vėjelis,
aplaužęs berželio šakas, apsupo Vilnelės krantus -
ir pradėjo jos krantai gintarais byrėti!
Tas jausmas neapsakomas.
Mes esme tauta - to Didžiojo Karaliaus Mindaugo tauta.
Tegul garsiai skamba varpai-
tegul aukščiau trispalvė plevėsuoja šią vasarą ir amžinai. . .
(V. Vakarytė, Vilnius, 1999)
Palinkėsime gerb. Vilijai Vakarytei ir toliau puoselėti poezijos ugnelę ir kuo dažniau apsilankyti Tėvynėje.
Atgal
