Tautos mokykla
11 29. Lenkų tautinės mažumos skriausti nereikėtų
Algirdas Berkevičius
Lietuvoje nuo seno gyvena daugelio tautybių žmonės. Atvykę Lietuvon ir susipažinę su gyvenimo ir darbo sąlygomis, jie pasistengia galimai greičiau išmokti valstybinę kalbą, kad galėtų rasti tinkamą darbą ar pradėti verslą. Be abejonės, jie mato, kad Lietuvoje žmonės vertinami ne pagal tautybę, bet pagal darbo įgūdžius ar sugebėjimus bei įgytas žinias. Kažkodėl tik lenkų tautinės mažumos kai kurie atstovai, nepatenkinti gyvenimo sąlygomis Lietuvoje, nuolat kelia triukšmą, reikalaudami nepripažinti Lietuvoje valstybinės - lietuvių - kalbos. Kaip nekeista, į šią gana abejotiną veiklą įsijungia ir kai kurie Lenkijos politikai. Tad apie viską nuo pradžios.
Kai vykstant partizaniniam karui aš, kartu su kitais 35 bendražygiais, buvau suimtas ir Maskvos sprendimu buvau nuteistas, jaunystę leidau Kraštutinėje Šiaurėje, Magadano srityje, ypatingojo režimo lageryje. Dirbant šachtoje, man gyvybę išgelbėjo ukrainietis Ivan Miskiv. Kai tapęs klipata po karcerio patekau ligoninėn, po ligoninės man atgauti jėgas padėjo lagerio virtuvėje dirbęs rusas, pavarde Rosiankin. Kartu su manimi šachtoje dirbęs, už mane žymiai vyresnis žydas iš Vilniaus, mokė mane kaip gyventi, kad išgyventi. Kai po kelių metų gyvenimo kalėjimuose ir lageriuose, N.Chruščiovui valdant, masiškai buvo paleidžiami politiniai kaliniai, nuvykau pas savo šeimą Irkutsko srityje. Dirbdamas ir besimokydamas Irkutske, sutikau rusų tautybės mokytojus ir dėstytojus, kurie su lietuviais bendravo gana pagarbiai. Lietuvius jie vertino kaip gerus darbininkus ar darbuotojus, gerus matematikus.
1961-ais metais su žmona grįžęs Lietuvon sužinojau, kad Lietuvoje gyventi aš neturiu teisės. Nelegaliai mus priregistravo žmonos brolis Alfonsas Mikša, dirbęs tuometinio Kapsuko butų ūkio tarnyboje. Įsidarbinti padėjo buvęs klasės draugas Juozas Reneckis. Kitas klasės draugas Lionginas Balčiūnas pasikvietė mane į Vilnių, kur įdarbino ir apgyvendino. Žodžiu, visur, kur gyvenau ir dirbau, mane supo labai geri žmonės.
Dirbant Vilniuje, teko bendrauti su įvairių tautybių žmonėmis. Kartą, kalbant su vyresne lenkų tautybės moterimi, sužinojau, kad Vilnius yra Lenkijos miestas. Kai Invalidų kompensacinės technikos centre pasidomėjau, kaip šiomis priemonėmis aprūpinami Lietuvos žmonės, sužinojau, kad Šalčininkų vadovus šios priemonės visiškai nedomina, tarytum ten nėra neįgaliųjų. Kai Lietuvoje lankėsi popiežius Jonas Paulius II, kai kuriose Vilniaus rajono vietovėse dingo elektra. Kas tai? Atsitiktinumas? Kai pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Šalčininkų esančiame miške skautai pradėjo įrenginėti stovyklą, iškart atėjo vienas vyras ir dvi moterys, kurie motyvuodami tuo, kad čia yra Lenkija, pareikalavo, kad skautai iš šios vietos išsikeltų. Kai stovyklos viršininkas šiuos žmones pakvietė ateiti rytojaus dieną į vėliavos pakėlimo iškilmes, kitą dieną atėjo du policininkai, kurie pasižvalgę po stovyklą, paprašė stovyklos vadovų nesipykti su vietiniais žmonėmis. Kai prieš keliolika metų nuėjau į vieną Vilniuje esančią lenkų mokyklą, kad pakviesčiau jaunimą dalyvauti viename valstybiniame renginyje, šios mokyklos direktorius mane maloniai išklausė, po to pasakė, kad jis yra tarp kūjo ir priekalo, todėl man pagelbėti negalės. Kai kuriuose Vilnijos rajonuose prieš rinkimus paštininkai aplanko gyventojus ir nurodo, kaip ir už ką pastarieji turi balsuoti. Tad kas šiuose Lietuvos rajonuose vyksta? Trumpai apibendrinus, galima teigti, kad lenkų tautinė mažuma Rytinėje Lietuvos dalyje gyvena savotiškos diktatūros sąlygomis. Politinį gyvenimą čia tvarko revoliucionieriai profesionalai, kurie visada kalba visos lenkų tautinės mažumos vardu, nors taip nėra. Žmonės kasdieniškai įbauginti. Mokyklų vadovai, mokytojai ir tėvai žino, kad jeigu jie nepasielgs taip, kaip reikalaujama, praras darbus, pareigas, turės kitų įvairių nemalonumų. Nusižengiant pagrindiniam įstatymui - Konstitucijai, čia paneigta valstybinė kalba. Todėl peršasi išvada, kad į visus šiuos ir panašius reiškinius derėtų pasižiūrėti valstybiškai, principingai ir iš visų nepripažįstančių Lietuvos įstatymų reikėtų atimti pilietybę, kad jie negalėtų įvairiai terorizuoti tuos lenkų tautinės mažumos žmones, kurie gyvena ir dirba normaliai, kaip ir visi kiti Lietuvos žmonės. Šiųrevoliucionierių - autonomininkų veikla, nukreipta į valstybinės kalbos vartojimo apribojimą, pirmiausia yra nukreipta prieš lenkų tautybės žmones. Kiekvienam turėtų būti aišku, kad nežinant valstybinės kalbos sunkiau bus įsidarbinti, dalyvauti visuomeninėje veikloje.
Įdomu ir tai, kad šių revoliucionierių veiklą remia, 0 gal ir skatina kai kurie Lenkijos politikai. Dėl savo trumparegiškumo, nesiorientavimo šiandieninėje politikoje, mano manymu, jie labai kenkia šiandieninei Lenkijos valstybei.
Štai apie ką tenka rašyti, tautinės lenkų mažumos atstovams besirengiant naujiems žygiams už autonomiją, už prisijungimą prie Lenkijos valstybės. Be abejo, tai naivu, nerimta, tačiau tokia yra šių dienų realybė. Daugelyje valstybių revoliucinė veikla yra taip pat verslas.
Gerbiamam skaitytojui norėčiau priminti, kad besidomintiems lietuvių - lenkų santykiais labai padėtų gerb. Algimanto Liekio darbai: „Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai“ (Lenkų skriaudų lietuviams istorija iki 1921 metų ir 1921 - 1939 m. laikotarpiu). Beje, demokratinėje Lietuvos valstybėje šį dvitomį įsigyti neįmanoma. Matomai platinimą apribojo demokratinės valstybės cenzūra.
Atgal
