Tautos mokykla
11 05. Pirmoji Tėvynė - Lietuva
Lietuvos vokiečių ir Vokietijos lietuvių bendruomenių, gyvenančių Vokietijoje, draugystės mokslinės – kultūrinės konferencijos
Jonas Duoba
Vokietijos Heseno federalinės žemės pietuose dviejų miestukų, Hiutenfeldo ir Lampertheimo, sandūroje yra garsi Rennhofo pilis, turinti keletą pastatų. Po II-ojo pasaulinio karo lietuvių išeiviai nupirko šią pilį savo bendruomenei. Atskiruose pilies rūmuose buvo įkurtos dvi labai svarbios lietuvių kultūrinės institucijos: 1950 m. Vasario 16-osios gimnazija ir 1981 m. Lietuvių kultūros institutas (LKI).
Gimnazijoje šiuo metu mokosi 202 moksleiviai, atvykę iš lietuviškų ir kitų tautybių šeimų, gyvenančių Vokietijoje, taip pat ir kitose valstybėse, net ir ne Europoje. Pavasarį gimnaziją baigė 34 abiturientai, atvyko 49 nauji mokiniai. Gimnazijoje dirba virš 30 pedagogų, direktorė yra matematikos daktarė Bronė Narkevičienė. Gimnazijoje mokiniai gauna aukšto lygio mokslinį ir kultūrinį išsilavinimą. Sovietmečiu gimnazija buvo lietuviams svarbus laisvės švyturys Vakarų pasaulyje.
LKI veiklos svarbiausi tikslai yra: išlaikyti ir išsaugoti nuo pražūties lietuvių kultūros palikimą Vokietijoje, parodant, kad ten gyvena lietuvių; užmegzti, palaikyti ir plėsti ryšius su atitinkamomis vokiečių įstaigomis bei asmenimis; propaguoti lietuvių tautinę kultūrą už tėvynės ribų, nepamirštant ir savo gimtinės; įsteigti Europos lietuvių kultūros centrą, naudingą ne tik saviškiams, bet ir kitataučiams; ir kt.
LKI palaipsniui tapo lietuvių ir vokiečių kultūrinio bendravimo centru. Jo direktorius šiuo metu yra dr. Vincas Bartusevičius. Institutą globoja ir remia Vokietijos Lietuvių bendruomenė (VLB). LKI kasmet organizuoja mokslines-kultūrines konferencijas, kuriose dalyvauja su pranešimais vokiečių ir lietuvių (išeivijos bei Lietuvos) mokslininkai. Šį rudenį, spalio mėn. (7-9 d.d.) vykusi konferencija buvo jubiliejinė, skirta LKI egzistavimo 30-mečiui.
Lygiagrečiai, gretimose patalpose, o dažniausiai bendrai jungiantis, vyksta ir iš Lietuvos kilusių vokiečių bendruomenės (LVB) mokslinė-kultūrinė konferencija. Ir ši konferencija šįmet buvo jubiliejinė – skirta vokiečių iš Lietuvos repatriacijos 70-mečiui. 1941 m. sausio – kovo mėnesiais pagal A. Hitlerio ir J. Stalino susitarimą iš Lietuvos į Vokietiją buvo perkelta virš 52 000 vokiečių. Prasidėjus Vokietijos – Sovietų Sąjungos karui, apie penktadalis tų vokiečių grįžo į Lietuvą. Bet 1944 m. vasarą, Raudonajai armijai artėjant link Lietuvos, tie vokiečiai buvo priversti grįžti į Vokietiją, vengiant bolševikinio siaubo.
Iš Lietuvos kilę vokiečiai 1951 m. įsteigė savo bendruomenę (LVB), „Die Landmannschaft der Deutschen aus Litauen“, kuriai tada priklausė virš 10 000 narių, o šiandien tas skaičius tesiekia apie 1000. LVB pirmininkas šiuo metu Hardy Mett‘as. Tuo pačiu jis yra ir LVB žurnalo „Die Raute“ (=„Rūta“) vyr. redaktorius ir leidyklos savininkas. Per metus išleidžiami 4 žurnalo numeriai. Jis pradėtas leisti 1950 m. Vokietijos evangelikų – liuteronų bažnyčios iniciatyva ir tada vadinosi „Heimatstimme“ (=„Tėviškės balsas“). LVB kasmet išleidžia atskira knyga ir savo metraštį „Heimatgruss“ (= „sveikinimas tėviškei“). Dėl abiejų leidinių prenumeratos galima kreiptis adresu: Klaus Fuchs, Sandweg 15, D-38179 Schwuelper, Germany. Tel. 0049/5303/94010.
Malonus ponas Hardy Mett’as išvyko iš gimtojo Kauno į Vokietiją kartu su šeima, būdamas 9 metų, bet dar nepamiršo nei lietuvių kalbos, nei savo pirmosios tėvynės, gyvai domisi gyvenimu Lietuvoje, kartu su savo komanda remia Lietuvos vokiečių bendrijas, kasmet kviesdamas jų atstovus ir net jų šeimos narius į tradicines konferencijas, stiprinančias abiejų tautų draugystę. Šį rudenį į Hiutenfeldą vyko atstovai iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Marijampolės ir Ignalinos vokiečių bendrijų - iš viso 13 žmonių.
Dvigubą konferenciją vedė abiejų forumų vadovai – LVB pirmininkas Hardy Mett‘as ir LKI direktorius dr. Vincas Bartusevičius. Konferencijoje dalyvavo apie 150 žmonių, kurių tarpe buvo tokios garbingos asmenybės kaip LR ambasadorius iš Berlyno Mindaugas Butkus, buvęs Vokietijos ambasadorius Lietuvai ir dabartinis Vokiečių ir Lietuvos draugijos pirmininkas dr. Ulrichas Rozengartenas, VLB pirmininkas Antanas Šiugždinis, Lietuvos garbės konsulas Achimas Naumanas, poetas, rašytojas, vertėjas, ilgametis „Heimatgruss“ redaktorius, evangelikų-liuteronų pastorius Alfredas Franckaitis, Vasario 16-osios gimnazijos direktorė dr. Bronė Narkevičienė, buvęs bundeslygos ir Vokietijos nacionalinės krepšinio rinktinės žaidėjas (lietuvių krepšinio superžvaigždės Modesto Paulausko geras draugas), dab. Volfenbiutelio, rotušės prezidiumo pirmininkas Manfredas Ammon‘as ir kt.
Kaip moterys šnibždėjosi, konferencijos tikru papuošalu buvo jaunas, simpatiškas, draugiškas, nearogantiškas žmogus – tai Baden-Viurtenbergo federalinės žemės kunigaikštis Inigo fon Urachas (Inigo von Urach), kurio senelis Vilhelmas fon Urachas, 1918 m. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, vos netapo jos karaliumi Mindaugu II-ju.
Suvažiavimo dalyvius nuoširdžiai pasveikino abiejų forumų vadovai. Tylos minute buvo pagerbti mirę LVB ir VLB nariai. LVB pirmininkas H. Mett‘as neseniai šventė savo 80-metį, o jo pavaduotojas dr. Alfredas Baron‘as iš Miuncheno - savo 75-metį, tad abu jubiliatai buvo nuoširdžiai pasveikinti visų suvažiavimo dalyvių vardu, gavo atminimo dovanėles.
Visi pranešimai ir diskusijos konferencijoje vyko vokiečių kalba. Pranešimų tematikoje vyravo dvi kryptys: prieš 70 metų vykusi Lietuvos vokiečių repatriacija ir Lietuvos bei Vokietijos diplomatinių santykių atstatymo 20-metis (VFR pripažino Lietuvos nepriklausomybę 1991-08-27, keliomis dienomis anksčiau už JAV ir SSRS).
Pirmąjį konferencijos pranešimą tema „Operacija Barbarosa – pamąstymai dėl Vokietijos užpuolimo Sovietų Sąjungą 1941 m. birželio 22 d.” skaitė Vokietijos-Lietuvos forumo pirmininkas, Liunenburgo Nord-Ost instituto direktorius dr. Joachimas Tauberis. Jo išsamiame pranešime buvo galima išskirti 4 kryptis: 1. Kodėl Vokietija ryžosi užpulti SSRS? 2. Karo eigos planai. 3. Kokios politikos laikėsi J. Stalino vadovaujama SSRS? 4. Karo su sovietais įtaka bendrajai II-ojo pasaulinio karo raidai. Šia tema aktyviai diskutavo keletas konferencijos dalyvių.
Dr. Harry Stossun‘as kalbėjo tema „Vokiečių repatriacija iš Lietuvos 1941 m.” Prelegentas akcentavo, kad svarbiausias tikslas Vokietijos valdžiai perkeliant Lietuvos vokiečius į Vokietiją buvo juos išgelbėti nuo žiaurių bolševikinių represijų. Vokiečiai į Lietuvą atvyko tik XVIII ir XIX a., žymiai vėliau negu į Latviją ir Estiją (XII-XIII a., kada Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinai pradėjo savo žygius į Rytus). Vokiečių žmonės Lietuvoje nesiveržė į vadovaujančius sluoksnius, jie dirbdavo namų ūkininkų ir amatininkų darbą. Dauguma jų buvo evangelikai-liuteronai, stengęsi toliau išlaikyti savo tapatybę. Šis konfesinis priklausomumas jiems buvo pirmenybinė sąlyga 1941 m. išvykti į Vokietiją. Pranešėjo nuomone, jei šie žmonės būtų likę sovietų okupuotoje Lietuvoje, tai jie nebūtų galėję išsaugoti savo kultūrinio-nacionalinio paveldo, jie būtų sulaukę panašaus likimo kaip ir Rusijos vokiečiai.
LR ambasadoriaus iš Berlyno Mindaugo Butkaus pranešimo tema buvo „Lietuvos ir Vokietijos diplomatinių santykių atkūrimo 20-metis. Patirtys ir iššūkiai.“ Ambasadorius pažymėjo, jog per pastarąjį 20-metį abiejų šalių draugiški santykiai vystėsi taip sėkmingai, kaip niekados anksčiau per daugelį šimtmečių, kad lietuvių tauta yra dėkinga Vokietijai už jos paramą atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, po to teikiant nesavanaudišką humanitarinę pagalbą Lietuvos žmonėms ir institucijoms, kad abi šalys yra dabar suinteresuotos ir ateityje palaikyti ir stiprinti abiejų šalių ekonominį ir kultūrinį bendradarbiavimą. Vokietija padėjo Lietuvai integruotis į europines ir NATO struktūras.
Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto docentė Regina Paliulytė kalbėjo apie teorinius atkurtos nepriklausomos Lietuvos ekonomikos vystymo pagrindus, kai teko pereiti iš socialistinio-planinio komandinio ūkio prie laisvos rinkos ekonomikos. Prelegentė tvirtino, jog kaip tarpukario, taip ir dabartinėje Lietuvoje ekonomikai vystyti galima pritaikyti žymaus vokiečių ekonomikos teoretiko Fridricho Listo (1789-1846) idėjas, kad ekonomikos pažangą lemia ne vien bendrieji ekonomikos dėsniai, bet ir dirbančiųjų socialiniai-visuomeniniai veiksniai, darbo faktoriaus ir kapitalo adekvatiškumas. Tačiau dabartinė Lietuvos vyriausybė nesuranda patenkinamų svertų sėkmingai vystyti krašto ekonomiką. Kai pasaulį užklupo bendroji ekonominė-finansinė krizė, tai Lietuvos ekonomika ypač smarkiai pradėjo riedėti žemyn, kainos auga, nusikaltėliai vis drąsiau siaučia, žmonės prarado pasitikėjimą šalies teisingumo organais ir toliau masiškai emigruoja. Atlyginimai ir pensijos Lietuvoje – vieni mažiausių ES, o valdžia vis dar siūlo „taupyti“, „veržti diržus...“
Apie lietuvių išeivijos spaudos problemas iki nepriklausomybės atgavimo ir po jos kalbėjo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Lituanistikos katedros doktorantas Dainius Sobeckis.
Kaip veikia Lietuvoje nacionalinių mažumų bendrijos ir kaip jas remia Lietuvos valdžia, mintimis pasidalijo vokiečių bendrijos atstovai.
Kokią įtaką turėjo Vasario 16-sios gimnazija atkurti Lietuvos nepriklausomybę, kalbėjo gimnazijos Kuratorijos pirmininkas Rimas Čiuplinskas. Jį papildė gimnazijos direktorė dr. Bronė Narkevičienė ir mokytoja Birutė Augustinavičiūtė. Prelegentai akcentavo gimnazijos reikšmę visam LVB kultūriniam gyvenimui, paminėjo joje vykdomas svarbiausias tautinio auklėjimo koncepcijas, kad mokyklos veikla traukė dėmesį ne tik įvairių šalių lietuvių, bet ir kitataučių, taip pat ir Lietuvos žmonių, juos informuojant apie įvykius laisvajame pasaulyje ir skatinant juos ryžtingai siekti nepriklausomybės Lietuvai.
Konferencijos darbo antrosios dienos pabaigoje dalyviai išklausė įdomų klasikinės muzikos atlikėjų (smuikas, violončelė, fortepijonas), grupės „Trio Armonas“ iš Grysheimo, koncertą. Po jo ambasadorius M. Butkus suorganizavo konferencijos dalyviams vakaronę su vaišėmis.
Paskutinę suvažiavimo dieną pirmutinis kalbėjo Klausas Fuchsas, keletą metų dirbęs docentu Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Jis pasakojo, kaip vokiečių kultūros draugijos veiklą stebėdavo Lietuvos saugumo organai.
Šio straipsnelio autorius irgi skaitė jam skirtą pranešimą: „Ką duoda Lietuvos darbininkijai Vokietijos valdžios sprendimas nuo 2011 gegužės 1 dienos atidaryti darbo rinką Rytų Europos šalims?“ Kalbėtojas trumpai apžvelgė Lietuvos žiniasklaidos ir darbo rinkos ekspertų atsiliepimus ir nuomones dėl šio Vokietijos (ir Austrijos) sprendimo. Šio fakto teigiama puse apžvalgininkai laiko naujas galimybes ieškantiems darbo juo apsirūpinti, o neigiama puse - kad Lietuvos įmonės praras kvalifikuotus specialistus, galinčius Vokietijoje uždirbti žymiai daugiau negu Lietuvoje. Tačiau daugeliui norinčiųjų vykti į Vokietiją rimtu barjeru yra vokiečių kalbos nemokėjimas, nes Lietuvos visuomenė iki šiol daugiau dėmesio skyrė anglų, o ne vokiečių kalbai. Daugelis apžvalgininkų mano, kad Vokietija ir Austrija 2004 m., kai ES papildė 10 naujų šalių, padarė klaidą, uždarydamos savo darbo rinką Rytų Europos postkomunistinių šalių darbininkams, todėl šių dauguma patraukė į tas šalis, visų pirma į Angliją ir Airiją, kur to draudimo nebuvo. Dėlto Vokietija ir Austrija dabar nesulaukė pigesnės ir lauktos darbo jėgos tiek, kiek buvo tikėtasi.
Pranešėjas tuo pačiu padėkojo LVB pirmininkui H. Mett‘ui už malonų pakvietimą į konferenciją, jo išskirtinį dėmesį ne tik užsienio partneriams, bet ir jų šeimoms, papildomai pasveikino su praėjusiu asmeniniu jubiliejumi ir palinkėjo daug sėkmės bei ištvermės toliau stiprinant abiejų tautų draugystę ir bendradarbiavimą; juk abi tautos 1990 m. įvykdė po smarkų sprogimą pasaulio politiniame gyvenime: mažytė Lietuva išdrįso mesti Maskvai, galingai komunistinei imperijai pirštinę ir gana taikiu būdu ištrūkti iš tos imperijos, o pusmečiu vėliau vokiečių tauta susivienijo, panaikindama savo šalies ir vieno gražiausių pasaulio didmiesčių – Berlyno – suskaldymą, trukusį virš 40 metų. Ir šiandien yra labai gražu, kad abi šalys yra laisvų ir draugiškų ES tautų šeimoje.
Konferencijos darbotvarkė buvo glausta, mažai laisvalaikio pabendrauti su iš seniau pažįstamais žmonėmis, gerais draugais - kaip Gustavu Sedat iš Dortmundo (nors jam eina 90 metai, bet dar yra pakankamai žvalus, nebijo leistis automobiliu į tolimas keliones; prieš 70 m. išvyko iš Lietuvos, bet lietuvių kalbos dar nepamiršo kaip ir jo maloni kolegė Jennie Bierdel), su filosofu dr. Alfredu Baron ir jo seserimi Adriane Baron (abu iš Miuncheno), buvusiu krepšininku Manfredu Ammon‘u (jo tėvas buvo Kauno pieno ūkio centro direktorius, 1944 m. su šeima išvyko į Vokietiją, lapkritį gimė Manfredas), su kunigaikščiu Inigo fon Urachu, gimnazijos dėstytoju ir vairuotoju Ronaldu Tesnau ir kitais susitikdavome tai per pertraukėles, tai prie stalo valgant (pusryčiaudavome Hemsbacho, esančio už 5 km nuo Hiutenfeldo, viešbutyje „Seehotel“, pietaudavome ir vakarieniaudavome gimnazijos valgykloje).
Ignalinos vokiečių bendrijos pirmininkas Ervinas Vinkleris kalbėjo apie jo jaunystės sunkumus, siekiant mokslų ir ieškant darb, sovietų okupuotoje Lietuvoje. Jo tėvai patarė dokumentuose forminti lietuvio, o ne vokiečio tautybę. Tačiau saugumo organai vis tiek laikė jį savo taikiklyje, kliudė jam vykti į užsienį aplankyti savo giminių. Ta galimybė atsirado tik po to, kai Lietuva atsikovojo nepriklausomybę.
Baigiant konferenciją, H. Mett‘as ir V. Bartusevičius išreiškė viltį, kad abiejų tautų bendravimas ateityje ne blės, bet tik stiprės.
Straipsnio autorius ir dar pora asmenų iš anksto nutarė, kad 3 dienas pasiklausius paskaitų tuoj pat vykti į namus nelabai įdomu, kad bent keletą dienų reikia paskirti įdomiai ir gražiai Vokietijai.
Pirmiausia porai dienų nuvykome už 130 km esantį kurortinį miestą Bad-Mergentheimą (25 000 gyv.), kadaise buvusių Kryžiuočių ordino sostinę. Išliko didžiulė pilis, pertvarkyta į istorijos muziejų, kuriame yra daug įdomių eksponatų ir dokumentų, ne viename jų randame žodžius „Lietuva“ ir „lietuviai“. Miesto vardas pirmą kartą paminėtas 1058 m. dokumente, tituluojant lotyniškai – Comitatus Mergitaim. Senelių globos namuose aplankėme sergantį filosofijos dr. Joną Norkaitį, ilgametį Vasario 16-osios gimnazijos kuratorijos (5 asm.) pirmininką. Dar praeitų metų liepą J. Norkaitis su 30 žmonių iš Vokietijos grupe lankėsi Lietuvoje. Tada su juo ir teko susipažinti. Tada pasakė, jei atvyksiu pas jį į svečius, tai jis būtinai parodys nuostabų Viurcburgo miestą (apie 150000 gyv.). Šiam miestui nutarėme paskirti visą dieną. Tikrai šis šiaurinėje Bavarijos dalyje esantis pramonės ir kultūros centras yra labai įdomus miestas, turintis daug unikalių pastatų. Karo metu buvo 70 proc. sugriautas, bet po to vėl pilnai atstatytas. Šiame prie Maino mieste gimė geriausias šių dienų pasaulio krepšininkas Dirkas Novickis (Dirk Nowitzki), praeitą pavasarį su NBA komanda „Dallas Mavericks“ tapęs stipriausios pasaulio lygos čempionu.
Po to vieną dieną skyrėme Reino-Pfalco federalinės žemės sostinei Maincui prie Reino (apie 200 000 gyv.). Tai irgi gražus, įdomus miestas, Reino kraštų vyno gamybos ir prekybos metropolija; gausu įdomių mokslo, kultūros ir pramonės objektų. Tačiau turistus labiausiai vilioja knygų spausdinimo išradėjo Johano Gutenbergo (apie 1394 ar kiek vėliau – 1468 m.) didelis, kelių aukštų muziejus. Jame eksponuojama ne tik pirmoji knygų spausdinimo mašina, bet ir įvairių gabaritų vėlesnių laikų spaudos mašinos ir priemonės. Žmonijos kultūros istorijoje J.Gutenbergo asmenybė yra labai didinga, jis spaudos išradėjas (apie 1440 m.). Iš pradžių pagamino rankinį raidžių (judančių literų) liejimo prietaisą ir rankinį atspaudų presą. Pirmoji jo išleista knyga buvo vad. „42 eilučių Gutenbergo biblija“, vėliau (1457 m.) išleido Mainco psalmyną ir daug smulkesnių leidinių. Praėjus daugiau kaip 500 metų, tyrinėtojus ir šiandien stebina aukšta J. Gutenbergo leidinių kokybė.
Paskutinę šios malonios viešnagės dieną Vokietijoje, kai iki lėktuvo išskridimo turėjome dar nemažai laiko, spėjome susipažinti su nedideliu (apie 15 000 gyv.) apskrities miestu Riudesheimu prie Reino. Tai turistų labai mėgstamas miestas, kuriame kasmet pabuvoja po keletą milijonų lankytojų, jame galima aptikti daug įdomių suvenyrų. Turistus čia labiausiai vilioja unikalus Zygfrido muzikos mechanikos muziejus. Jame be įvairių XIX-XX a. muzikos instrumentų ir aparatų demonstruojami unikalūs muzikos kombainai, kurie, paspaudus mygtuką ar pasukus ratuką, sugroja liaudies ar klasikinę melodiją.
Malonu viešėti gražioje Vokietijoje, kur matosi daug tvarkos, žmogaus išradingumo ir darbštumo rezultatų, žavi gausybė spalvingų gėlynų – net originalių ornamentų pavidalu. Bet ten gyvenantys iš Lietuvos kilę vokiečiai sako, kad jie gyvenimu Vokietijoje nors ir yra patenkinti, tačiau savo pirmosios tėvynės – Lietuvos negali pamiršti, nuolat jaučia jai nostalgiją, ir, kai tik pasitaiko proga aplankyti Lietuvą, jie mielai tuo pasinaudoja.
Atgal
