Lietuvoje vakariečius stebina, kad šalyje nuolat kylant maisto kainoms, aptarnavimo sektoriaus paslaugoms, įvairiems mokesčiams, daugiau kaip trečdalis šalies gyventojų, gaudami minimalų mėnesinį atlyginimą 670 litų į rankas, sugeba išgyventi su šeimomis.

Pasaulis po Saule. Žemė kas rytą laukia šviesos ir šilumos, laukiame saulėtekio, laukiame pavasario. Saulės poveikį jaučiame kiekvieną diena, esame jos įtakoje, jos poveikyje. Saulės diena gegužės 3-čiąją minima nuo 1994 metų pagal Tarptautinės saulės energijos bendrovės (ISES-Europe) paskelbtą programą. Tą dieną demonstruojamos saulės energijos galimybės, rengiamos saule varomų automobilių varžybos, parodos ir kt. renginiai. Saulė –ne tik dangaus šviesulys ir energijos šaltinis. Saulė –pasaulėjautoje, Saulė –meninėje kūryboje, Saulė –istorijoje. Mūsų literatūra nušvinta nuo pavasarinės Saulės Donelaičio poemoje „Metai“. Maironis eilėraštyje „|Saulei tekant”gyvenimą sveikina su tekančia saule: „Jau saulėtekis melsvas, spinduliais iškaišytas“. Saulė Bernardo Brazdžionio eilėraštyje „Lietuvos vardas“ vainikuoja patriotinius jausmus: „Ir girdžiu galingam jo balse: /Lietuva –devynios aukso saulės! /Kam užges tėvynė širdyje, /Tuščias ir beprasmis bus pasaulis“.

Kasmet gegužės 7 d. minime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Kitąmet rudenį sukaks 25-eri metai, kai lietuvių kalbai sugrąžintas valstybinės kalbos statusas. Prie šio istorinio įvykio daug prisidėjęs didis mūsų tautos poetas Justinas Marcinkevičius tąsyk paakino: „Seniausia indoeuropiečių kalbų šeimoje, lietuvių kalba privalo išlikti ori ir teisinga“. Kartu buvo pasakyta, kad „Nepriklausomybės keliu Tauta ir Kalba turi eiti drauge“. Šie žodžiai puikiai derėjo su jo Pasaulio lietuvių jaunimo kongrese suformuluotu aforizmu: „Kalba, kuria pabučiuojame vienas kitą, ? yra mūsų ryšys“.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Leonas Sapiega, vadovavęs intelektualų grupei, parengė 1588 m. trečiąjį LDK Statutą – Teisyną, kuris amžių bėgyje neprarado savo reikšmės ir galėtų būti dorovės ir moralės pavyzdžiu dabarties Lietuvos valstybės vadovams – kokiais jie privalėtų būti, kokiomis teisinėmis priemonėmis turėtų užtikrinti savo pavaldinius būti saugiais nuo išorės priešų, vidaus prispaudėjų savivalės, skurdo ir emigracijos. Trečiasis LDK Statutas – Teisynas galiojo 250 metų - iki 1840 metų, net Rusijai sunaikinus Lietuvos valstybingumą. Štai ką rašė LDK kancleris L. Sapiega prakalboje „Visiems luomams visoje LDK“ 1589 Statuto pasirodymo proga: „Būtų maža, jei žmogus, apsisaugojęs nuo išorinio priešo, būtų priverstas kentėti nuo savųjų prispaudėjų. Todėl šie žąslai – žabokliai yra išrasti, kad kiekvienas akiplėša būtų pažabotas, kad jis, bijodamas teisės, nuo bet kurios savivalės susilaikytų, kad negalėtų niekinti ir engti mažesnio ir silpnesnio: užtat teisynas yra sudarytas, kad galingas ir turtingas nesavivaliautų, nes kaip yra pasakęs Ciceronas, teisės vergais esame dėl to, kad galėtumėme naudotis laisve. Ir jeigu doram žmogui nėra nieko malonesnio kaip saugiai savo tėvynėje gyventi, nebijoti, kad jo gerą vardą ar jo nuosavybę pažeis, už tai ne kam kitam, o tik Teisynui jis turi būti dėkingas, nes nuo bet kokio pasikeitimo saugomas teisės...“.

Mūsų laikraštyje „Lietuvos Aidas“ 2012 04 21 pasirodė žinutė, kad Baltarusijos parlamento nariams uždrausta turėti taip vadinamą Lenko kortą. Kadangi tema labai svarbi, žinutę pakartosiu: „Tarptautiniu mastu nepripažįstamo Baltarusijos parlamento abeji rūmai priėmė įstatymo pataisas, kuriomis parlamento nariams draudžiama naudotis vadinamąja Lenko korta.

Jokia vertybė? Pribloškė netikėta mintis: „Man lietuviškumas savaime nėra jokia vertybė“. Ir šiaip, ir taip kraipiau galvą, perkračiau visas minties autoriaus teikiamas išlygas, vis tiek prieš akis tvyrojo tamsa, nebuvo rimtesnio pateisinimo. Iš pareikšto samprotavimo norom nenorom plaukė nejauki išvada. Atseit jeigu lietuviškumas neteikia atitinkamų galimybių, pranašumo, trukdo pasireikšti individualybei, galima jos ir atsisakyti. Ar ne tokia dingstimi, sąmoningai ar nesąmoningai, ne vienas grindžia veržimąsi į pasaulį? Geresnis gyvenimas, didesnės galimybės, vadinasi…Ak! Ir kas taip galvoja? Įsivaizduokite: literatas, šioks toks intelektualas, kuriam lietuviškumas turėtų būti itin svarbus dalykas. Norėtųsi tikėti, kad nelabai supranta, ką šneka.

Rusijos carizmo laikotarpiu lietuvių kalba ir kultūra buvo brutaliai persekiojama. Sankt Peteburge (Rusija), kur XX a. pr. gyveno apie 300000 lietuvių steigėsi lietuviškos draugijos, meno mylėtojų būreliai. Skirtingai nei šiuo metu tautinis jaunimas siekė, kad skambėtų lietuvių kalba liaudies dainos, šokiai, tautodailė, o ne svetimomis kalbomis sukurtos. 1912 m. lapkričio 29 d. Petrapilyje buvo patvirtinti lietuvių švietimo draugijos ,,Ryto”įstatai. Juose suformuluotas draugijos tikslas: šviesti Vilniaus apygardos lietuvius. Draugija turėjo teisę steigti ir laikyti pradines ir liaudies mokyklas, vakarines ir šventadienio pamokas suaugusiems, mokytojų seminarijas, liaudies universitetus, liaudies knygynus, skaityklas. Kovojant su visokiais būdais brukamu lenkiškumu, rusifikacija, viena svarbiausių priemonių Vilniaus krašto lietuviams buvo tautinė mokykla. Ji ugdė tautinį susipratimą, plėtė pasaulėžiūrą. 1915 m. pirmininku buvo išrinktas kunigas dr. Mečislovas Reinys. 1915 m. lapkričio 12 d. ,,Ryto”valdybos posėdyje buvo įsteigti pedagoginiai kursai, rengti liaudies mokytojų privačioms lietuvių mokykloms. Kursų vedėju paskirtas būsimas LR prezidentas A. Stulginskis.

Istorija nukelia mus į 1912-uosius metus. Tai metai, kada Petrapilyje (dab. Sankt Peterburge) buvo įregistruota Lietuvių švietimo draugija „Rytas“. Jos tikslas: „Šviesti Vilniaus apygardos lietuvius, kaip reikalauja Romos katalikų tikėjimo mokslas“. Draugija gavo teisę, besilaikydama esamųjų įstatymų ir vyriausybės nurodymų, steigti ir laikyti pradedamąsias mokyklas, vakarines ir šventadienio pamokas suaugusiems, mokytojų seminarijas ir įvairias kitas vidurines mokymo įstaigas, liaudies universitetus ir visokius kursus, liaudies knygynus, skaityklas ir kitas tolygias švietimo įstaigas, rengti paskaitas, vakarus.

Tik ką pasirodė knyga „Egzekutorius“ (Armijos Krajovos žudiko išpažintis), kurią turėtų perskaityti kiekvienas mąstantis žmogus. Knygą iš lenkų kalbos vertė Artūras Andriušaitis.

Justinas Narijauskas gimė 1912 metų balandžio 4 dieną Kupčiškių kaime, Pilviškių valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje. Baigęs Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją pasirinko kario profesiją, įstojo į Karo mokyklą. 1938 05 12 ją baigus su XIX laida, jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis, o paskirtas į I pėstininkų pulką.

Šių metų kovo 19 d. Seime vyko konferencija-apskritojo stalo diskusija „Tautos istorija ir jos sklaida“, kurią rengė Tautininkų sąjungos pirmininkas Seimo narys Gintaras Songaila, Tautos politikos institutas, Mokslotyros institutas, klubas „Savastis“. Jos atgarsiai iki šiol aidi pedagogų pokalbiuose, nevyriausybinių organizacijų renginiuose. Ne tik šiltų plojimų, bet ir beveik pusantro tūkstančio internetinių komentatorių dėmesio susilaukė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojos ekspertės Jūratės Litvinaitės pranešimas. Mokytoja maloniai sutiko paskelbti pilną savo kalbos tekstą „Lietuvos Aide“. Su Jūrate Litvinaite susipažinau 2007 m. Jos atviroje pamokoje apie partizaninį karą Lietuvoje dalyvavo grupė Tiuringijos mokytojų ir švietimo darbuotojų, kuriems tyliai sinchroniškai verčiau tai, ką kalbėjo mokytoja ir vaikai. Atsimenu įspūdingai parengtą vaizdinę medžiagą, bet labiausiai mokytojos gebėjimą įtraukti mokinius į diskusiją apie žmogaus pasirinkimą: kaip elgtis okupacijos akivaizdoje – kolaboruoti ar priešintis?

Kiek atvėsus Kovo 11-osios aistroms, kupinoms džiaugsmingų dainų bei uolumu trykštančių šūkių šalies gatvėse ar šventiško sutikimo jaukiame namų ratelyje, galima prisiminti ir tuos žmones, kurie įgalino pačios Kovo 11-osios įvykimą, nes tautoms ir valstybėms nepriklausomybę iškovoja ne medžiai ar uolos, o valingi ir sąmoningi laisvų žmonių veiksmai.

Kalbos pokyčiai daugiausia priklausomi nuo visuomeninių, socialinių ir kultūrinių sąlygų. Po Liublino unijos, lietuvių ir lenkų aukštuomenei tarpusavyje vis dažniau bendraujant, norom nenorom mūsų kalbon skverbėsi polonizmai – ir bažnytinėje, ir buitinėje sferoje: dūšia, pekla, smertis, bliūdas, videlčius. Vertingiausia, ką kaimas išsaugojo, tarpo tautosakoje, kuri visą laiką liko švariausiu kalbos indu. Sovietizmo penkiasdešimtmetis taip pat uždėjo nevalyvą leteną ant tos žaliosios bruknelės, anot S. Daukanto.

Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą įprasminusi Kovo 11-oji diena dar gyva atmintyje. Šią dieną pakirdę iš žiemos sąstingio žvelgiame į mūsų valstybės raidos kelią, praeitis ir įgyta patirtis savitumo pajautai teikia tikrumo, to apčiuopiamo daiktiškumo, kurį kūryba padaro galingiausiu būdu pajausti gyvenimą tvirtu praeities argumentu.

Skaičiau spaudoje apie naujai statomą filmą partizanų tema. Filmo autoriai labai jauni žmonės, jie nieko nežino apie tą laikmetį, tikriausiai tuo metu dar nebuvo gimę, todėl negali įsivaizduoti to gyvenimo iš pasakojimų ir skaitytų straipsnių. Reikia patiems viską išgyventi, tik tada galima atkurti. Jūs sakote, kad partizanai braidė po kraują tiesiogine to žodžio prasme.

Prieš dvidešimt dvejus metus Lietuva pranešė pasauliui – nuo šiol vėl būsime laisvi! Drąsiai prisiimdami atsakomybę už savo šalies dabartį ir ateitį, susigrąžiname galimybę kurti savo gyvenimą laisvoje šalyje! 1990 metų kovo 11-ąją Aukščiausiosios Tarybos nariai vykdė tautos valią ir balsavo už Nepriklausomą Lietuvą. Tądien buvo pasirašytas nepriklausomos Lietuvos istorijai svarbiausias dokumentas – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktas. Maža tauta, pirmoji iš visų buvusių SSRS respublikų, parodė laisvės kelią visai Rytų Europai. Kovo 11-osios Aktas ne tik atkūrė Nepriklausomą Lietuvą, jis išlaisvino ir žmonių dvasią.

Lietuva užteršta melu.

Teatras - tai atgaiva sielai, atgaiva minčiai, atgaiva žodžiui. Dar 2005 m. tuometinis Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Rytų Lietuvos programų poskyris tai suprato ir pradėjo įgyvendinti projektą „Žiūri spektaklį – mokaisi kalbėti ir mąstyti lietuviškai“. Lietuviškas žodis ypač aktualus Vilniaus, Šalčininkų, Švenčionių, Trakų rajonams, Visagino miestui, kadangi daugelis jų mokyklų mokinių - mišrių šeimų vaikai. Jiems lietuviškas spektaklis - tai ne tik taisyklinga kalba, bet ir jos leksinio fondo gausinimas.

Šiemet turėjome gražų reginį – sostinė ir jos puošmena Neris, apklotos švariu, baltu sniegu, ilsėjosi, o sava romantika apgaubtame Vilniuje vėl išvydome nemirtingų meno kūrinių aktualumą mūsų dienomis.

Vis galvoju apie mūsų Žemės iškiliųjų lietuvių 1918 m. vasario 16 d. popieriuje paliktą esminį apsisprendimą – atstatyti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą valstybę su sostine Vilniuje, atskirti save nuo visokių įtakų ir ryšių su kitomis valstybėmis, patiems imtis sąmoningai, atsakingai ir kūrybingai austi naują, laisvą ir šviesią lietuviškosios bendrijos istoriją.