Tautos mokykla
03 13. Kovokim net su perskeltu skydu
Vytautas Baškys
Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą įprasminusi Kovo 11-oji diena dar gyva atmintyje. Šią dieną pakirdę iš žiemos sąstingio žvelgiame į mūsų valstybės raidos kelią, praeitis ir įgyta patirtis savitumo pajautai teikia tikrumo, to apčiuopiamo daiktiškumo, kurį kūryba padaro galingiausiu būdu pajausti gyvenimą tvirtu praeities argumentu.
Valstybės kūrimo, jos atkūrimo akcentai yra pamatiniai nacionalinės kultūros puoselėjimui. Pokyčiai - tai amžinas ėjimas į kalną, kurio viršūnėje žėri laisvės pergalės rūmai. Tokiu nusiteikimu poetė J.Vaičiūnaitė mūsų valstybingumo prieblandos 1968 metais rašė apie tolimą, bet nedalomą išsiskyrimą, kuris „lyg mėlyno stiklo šviesa,/ inkrustuota į seną metalą“ – yra mums brangiausias. Ir kūrybinis patosas: „Pakelsiu nuo žemės perskeltą skydą / iš tavo sidabro kalyklų“.Kūrybiškai apmąstyta praeitis sužėri nacionaline vertės pajauta, suartina mus su patirtim, su savasties kalba, savo žeme ir savo padange.
Įkvepiantys žodžiai neatsiejami nuo vaizdo. Išreiškiant idėją „Amžių tėkmė po saule“ dailininkės Dalios Dokšaitės paveiksletaip pat metaforiškai apibendrinta mūsų valstybės raida. Kraštovaizdyje regisi kelias, nuo kurio pavasarėjant žvelgiame į donelaitiškai atkopiančią saulę. Tai saulė, kuria džiaugiasi visi, nepriklausomai nuo amžiaus, tautybės ar tikėjimo. Paveiksle ji, inkrustuota auksine diadema, primena ir didžiąją Saulės pergalę, nuo kurios iškilusi karaliaus Mindaugo valdžia padėjo pamatus tautos ateičiai. Dargi saulė, neatsitiktinai persmelkta dviem tamsiais šuorais, primena istorines negandas. Kelias iš praeities vingiuoja ir ištirpsta miglotoje ateityje, bet prie jo esantys trys žolynai, kaip gamtos ir gyvenimo atgimimai, primena tris šventes, įkvepia jų apmąstymui.
Kokiu matu matuojame ir kokius pasirenkame kriterijus valstybės sampratai? Praeities pažinimas nėra vien mokslinio tyrimo dalykas, reikia įžvalgų, pagaunančios, suvokiančios, išgyvenančios sąmonės. Tam iš visų epochų heraldiniu simboliu pagrįstai iškeltas laikmetis, kuris atitinka tautos interesus ir motyvuoja tautos laisvę. Kultūros politika valstybės suvereniteto pagairėje yra galimybė parodyti praeitį kaip įvykusį dalyką. Trys mūsų valstybės šventės pažymi, jog esame apdovanoti Tėvyne, kuri teikia pagarbą laisvei, meilę savo kraštui, jo nepriklausomybei. Jausdami tuos dalykus, esame laisvi ir suvokiame tapatybę, sutelkiame dėmesį į tradicijas, kad savame krašte išliktume savi savo gyvenimo prasmei, aukštam idealui ir siekiui.
Laimantas Jonušys iškėlė klausimą – kodėl gi mums neturėjus vienos šventės, skirtos paminėti tai šlovingai senovei – juolab, kad ši šventė yra vasarą, tad galima prasimanyti pasismaginimų gryname ore. Pabiri pamąstymai apie tris valstybės raidos šventes priklauso nuo vienokio ar kitokio sureikšminimo. Jos rikiuojasi nuo metų pradžios: Vasario 16-oji, Kovo 11-oji yra savitos mūsų valstybės šventės, jos žymi atkūrimą to, kas jau buvo sukurta 1253 metais. Ši tautos sąmonės reakcija į praeitį ir iškelia Liepos 6-ąjąmūsų valstybės istoriniu pamatu. Pagal prioritetą joje glūdinti prasmė lemtinga lietuvių tautos ir jos valstybės likimui.
Lietuva daugiau ką bendro turi su XIII a. karalyste, kuri žymi tautinės valstybės brandų suverenitetą, negu su XVIII amžiaus LDK. Konkrečioje geopolitinėje situacijoje Mindaugo Lietuva visiems amžiams tapo pamatu ir gaire į suverenios valstybės statusą. To siekė didieji kunigaikščiai. 1918-iais metais valstybė, atkurta etnografinėje teritorijoje, atitiko Mindaugo karalystės geopolitinį tęstinumą. Lietuva istorinio likimo akiratyje atsigręžė į inkrustuotą savo valstybingumo karūną.
Veržiantis į senuosius amžius, į tuos laikus, iš kurių tauta stiprybę semia, gimė šventinių žygių tradicija. Tokia pajauta, apmąstant artėjančios vasaros renginius, greta oficialių minėjimų, atsiveria tolimų žygių šauksmas. Nepriklausomybės atkūrimo metais Mindaugo karūnavimo dienos minėjimo renginiai atgimė išvykomis į Medininkus. Tada aukščiausioje Lietuvos viršukalnėje imta įtaigoti Liepos 6-ąją Mindaugo karūnavimo - Valstybės diena, o 1991 metais Liepos 6-ąją jau į Valstybės dienos minėjimą keliu pro Nemėžį į Medininkus vyko šimtai žmonių. Iš Vilniaus dviračiais atvykę Vilniaus turistų klubo dviratininkai atvežė saują žemės nuo Vilniaus Aukštutinės (Vorutos) pilies kalno ir išbėrė ją viršukalnėje prie pastatyto paminklinio akmens karaliui Mindaugui. Minėjimas Medininkų pilyje, „Armonikos“ ansamblio koncertas, po to lankininkų turnyras karaliaus Mindaugo žiedo laimėjimui.
Karaliaus Mindaugo kolegija ėmėsi organizuoti ištvermės žygius, kuriuose ištvermingieji dviratininkai daugelį metų pasitinka Mindaugo karūnavimo – valstybės dieną. Iškiliai 1253 metų datai pažymėti vyksta 1253 km ilgio keliu. Žygyje XIII amžiaus įvykių pėdsakais vykta per devynias baltų aisčių žemes nuo Saulės – Šiaulių per Aukštaitiją, Dzūkiją, Kuršą, Latgalą, Prūsiją, Sėlą, Sūduvą, Žemaitiją ir Žiemgalą, o Liepos 6-tąją dviratininkai išsirikiavo Daukanto aikštėje, žygį pašlovino du patrankos šūviai, atkakliausieji buvo apdovanoti Lietuvos Prezidento.
Ištvermė - istorinis krašto gynybos simbolis. Žygiais po Žemaitijos kraštą akcentuota karaliaus Mindaugo, Šiaulių kunigaikščio Vismanto kelias iki Tverų, Embūtės bei Pamūšio. Tai daugiau nei nuotolių sutramdymas, tai krašto pažinimas ir apmąstymas to, kas yra reikšminga. Mūsų kartos ištvermingieji įrodo, kad XIII a. karžygių dvasia gyva. Prie karaliaus Mindaugo paminklo Lietuvos olimpinio komiteto prezidento Artūro Poviliūno uždegta žygio liepsna daugelį kartų keliavo karaliaus Mindaugo keliais po Lietuvą. Žygių metu dalyvaujama gyvenviečių šventiniuose Liepos 6-osios renginiuose.
Valstybės šventės – tai emocinė pajauta savivokai ir orientacijai, atkreipiamas dėmesys į tautos paveldą, į jo turinį. Pavasarėjant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena- Kovo 11-oji - primena, jog šventė yra gyvenimas po saule. Kasmet tris kartus suskamba mūsų valstybės istorijos aukštosios gaidos.
Atgal
