Tautos mokykla
05 04. Ar bus apgintas tautos orumas? Viešas klausimas Lietuvos Respublikos Seimui Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną
Kasmet gegužės 7 d. minime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Kitąmet rudenį sukaks 25-eri metai, kai lietuvių kalbai sugrąžintas valstybinės kalbos statusas. Prie šio istorinio įvykio daug prisidėjęs didis mūsų tautos poetas Justinas Marcinkevičius tąsyk paakino: „Seniausia indoeuropiečių kalbų šeimoje, lietuvių kalba privalo išlikti ori ir teisinga“. Kartu buvo pasakyta, kad „Nepriklausomybės keliu Tauta ir Kalba turi eiti drauge“. Šie žodžiai puikiai derėjo su jo Pasaulio lietuvių jaunimo kongrese suformuluotu aforizmu: „Kalba, kuria pabučiuojame vienas kitą, ? yra mūsų ryšys“. Poetas geriau už mus visus suprato ir savo paties kūryba liudijo įsitikinimą, kad „Visa mūsų rašto istorija yra nepaliaujamas rūpestis dėl kalbos, visa mūsų kultūra aštriai jautė ir jaučia pilietinę pareigą budėti prie gimtosios kalbos slenksčio. Atėjo eilė į šią sargybą stoti ir mums.“Vėliau, skaudama širdimi, regėdamas lietuvių kalbos nuopuolį Vilniuje, ragino: „Ką nors darykim, žmonės!“Paskutinėje viešoje kalboje, pasakytoje 2010 m. lapkričio 23 d. Mokslų akademijos salėje, poetas darsyk išreiškė savo troškimą: „Noriu, kad lietuvių kalbai būtų išsaugotas, apgintas valstybinės kalbos statusas.“O baigdamas dar priminė: „Nežinau, kaip jums, o man jau seniai aišku, kad mūsų valstybėje šeimininkai yra tie, kas turi pinigų.“
Gryna tiesa –nepriklausomai Lietuvai nutausti padeda pinigai. Per ketvirtį amžiaus lietuvių kalbai, net turinčiai konstitucinį valstybinės kalbos statusą, taip ir nepasisekė išlikti oriai, savarankiškai ir nesuluošintai. Tiesa, viešojoje erdvėje jau liautasi rusintis, bet daug spėriau ir beatodairiškiau imta anglintis. Idant nebūtų badoma pirštais į valstybinį dvikalbystės įteisinamą, sumanyta Vilnių užlieti angliškais ir pusiau angliškais žodiniais ženklais. Valstybinis patentų biuras juos urmu leidžia į gyvenimą, o Valstybinė Kalbos inspekcija nepajėgia vykdyti savo funkcijų .
Kaip žinoma, „prekių ženklas –bet koks žymuo, kurio paskirtis –atskirti vieno asmens prekes arba paslaugas nuo kito asmens prekių arba paslaugų ir kurį galima pavaizduoti grafiškai“. Dėl tokio pernelyg aptakaus apibrėžimo ženklo statusą gauna Lietuvos įmonių nelietuviški pavadinimai,vadinamieji žodiniai ženklai, kurie tik savo teisiniu statusu, bet ne grafine išraiška skiriasi nuo įprastinių viešųjų užrašų. Todėl viešuosiuose užrašuose, tarp jų ir iškabose, angliški prekių, paslaugų ir įmonių ženklai, dažnai stelbia valstybinę lietuvių kalbą, nustumia ją nuo akių į nuošalę arba visai jos nelieka. Tai labai apsunkina savo pačių šalyje gyvenančių žmonių galimybes gauti reikalingą informaciją.žeidžia orumą tų žmonių, kurie nenori jo prarasti ir pagrįstai piktina net ir tą visuomenės dalį, kuri moka anglų kalbą.
Visose sferose rašto kultūros irimo procesai pasiekė grėsmingą laipsnį. Net mokiniai nuoširdžiai stebisi, kodėl reikia rašyti taisyklingai, jeigu paprasčiau ? netaisyklingai... Nepateisinama, kai ne tik pavienių piliečių, bet ir sutelktų pilietinių organizacijų balsų, ginančių viešąjį ir kartu valstybės interesą, du dešimtmečius nenori girdėti tie, kurie pirmiausia privalėtų girdėti: tai kalbos priežiūros institucijos, o kartu Vyriausybė, Prezidentūra ir, žinoma, Seimas. Neužtenka vien per šventes bei prieš rinkimus rodyti meilę savo kalbai ir visai kultūrai. Ne tik jubiliejiniais Maironio metais privalu prisiminti jo raginimą stoti į darbą kaip milžinams, kad būtų apginta kalba, tauta, jos būdas ir žemė.
Visus tuos, kurie „aštriai jautė ir jaučia pilietinę pareigą budėti prie gimtosios kalbos slenksčio“, ir tuos, kurie dar neseniai apsisprendė stoti „į šią sargybą“, ypač slegia tai, kad valdžiai viskas vis tiek, kad ji abejingai žiūri į vilniečių sueigose ir visuomeninių organizacijų susirinkimuose priimtus nutarimus ir teikiamus siūlymus kalbos reikalu.
Kodėl iki šiol yra likęs be atsako 2007 m. vasario 5 d. Vilniaus mokytojų namuose įvykusioje įspūdingoje vilniečių sueigoje (http://old.vilnius.lt/newvilniusweb/index.php/101/?itemID=84449) priimtas ir daugiau kaip tūkstančio žmonių parašais patvirtintas kreipimasis Už Vilnių, kuris turi byloti lietuviškai? Kodėl nebuvo atsiliepta į Lietuvos kultūros IV kongreso (2009 m.) sutelktinį raginimą stiprinti parlamentinę kontrolę, kad visos kalbos priežiūros ir kontrolės institucijos nuosekliai, reikliai vykdytų galiojančius valstybinės kalbos apsaugos teisės aktus? Kodėl valdžia liko abejinga dr. Prano Kniūkštos knygoje Viešieji užrašai. Po dokumentus ir Vilniaus gatves pasižvalgius (2006 m.) atskleistoms negerovėms, nesusidomėjo dalykiškais siūlymais, kaip reikėtų padėtį taisyti? Kodėl tokio pat likimo susilaukė prof. Vinco Urbučio knygoje „Lietuvių kalbos išdavystė“(2007) ir daugelio kitų kalbininkų straipsniuose pateikti nenuginčijami įrodymai dėl pragaištingo lietuvių kalbai Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 1997 m. 60-ojo nutarimo, pasmerkiančio sunaikinimui lietuvišką tikrinių svetimybių vartoseną ?
Peršasi niūri, bet, manytume, teisinga išvada: iki šiol visos valdžios buvo stebėtinai kurčios lietuvių kalbos, kaip visos tautos išlikimo pamato, išsaugojimui... Laikas būtų išgirsti visuomenės balsą.
Tie, kurie dar turi vilties ir tebegirdi Poeto kvietimą stoti į kalbos sargybą, šiandien ragina ne tik nuosekliai vykdyti Valstybinės kalbos įstatymą, bet ir tikslinti galiojančius teisės aktus, kad visur būtų užtikrintos lietuvių kalbos vartotojų konstitucinės teisės. Nepasitenkinimą reiškiantys žmonės per ilgai guodžiami viltimi, jog naujos redakcijos Valstybinės kalbos įstatymas būsiąs reiklesnis –atseit pristabdysiąs dabartinę nelietuviškų viešųjų užrašų gausą ir netgi apribosiąs jų teikimą kultūros paveldo zonose. Kol kas tai tik žodžiai. Atnaujintame Valstybinės kalbos įstatyme būtinai turėtų atsirasti straipsnis Viešieji užrašai ir prekių ženklai, tiesiai reikalaujantis visuose viešuosiuose užrašuose prekių ženklus pateikti taip, kad jie niekur nestelbtų informacijos lietuvių kalba. Tai neprieštarautų jokioms tarptautinėms konvencijoms ar Europos Bendrijos direktyvoms. Deja, tokio reiklaus straipsnio parengtame naujos redakcijos Valstybinės kalbos įstatymo projekte nėra. Taigi, perfrazuojant tautos dainių Maironį, ar nebūtų pats laikas pamesti kitiems tarnavus ir paliauti gyvenus sapnais kaimynų?
Visas Seimo frakcijas kviečiame garbingai atlikti tiesioginę Tautos atstovų pareigą: atsakingai parengti ir kiek įmanoma greičiau priimti atnaujintą Valstybinės kalbos įstatymą, principingai vykdyti esamų ir būsimų teisės aktų įgyvendinimo parlamentinę kontrolę, ne žodžiais, o darbais rodyti pagarbą gimtajai kalbai, rūpestingam jos normų laikymuisi ir tuo prisidėti prie lietuvių tautos atsparos stiprinimo.
