Tautos mokykla
04 28. Tik saugus žmogus – laisvas žmogus
Vaclovas Volkus
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Leonas Sapiega, vadovavęs intelektualų grupei, parengė 1588 m. trečiąjį LDK Statutą – Teisyną, kuris amžių bėgyje neprarado savo reikšmės ir galėtų būti dorovės ir moralės pavyzdžiu dabarties Lietuvos valstybės vadovams – kokiais jie privalėtų būti, kokiomis teisinėmis priemonėmis turėtų užtikrinti savo pavaldinius būti saugiais nuo išorės priešų, vidaus prispaudėjų savivalės, skurdo ir emigracijos.
Trečiasis LDK Statutas – Teisynas galiojo 250 metų - iki 1840 metų, net Rusijai sunaikinus Lietuvos valstybingumą.
Štai ką rašė LDK kancleris L. Sapiega prakalboje „Visiems luomams visoje LDK“ 1589 Statuto pasirodymo proga: „Būtų maža, jei žmogus, apsisaugojęs nuo išorinio priešo, būtų priverstas kentėti nuo savųjų prispaudėjų. Todėl šie žąslai – žabokliai yra išrasti, kad kiekvienas akiplėša būtų pažabotas, kad jis, bijodamas teisės, nuo bet kurios savivalės susilaikytų, kad negalėtų niekinti ir engti mažesnio ir silpnesnio: užtat teisynas yra sudarytas, kad galingas ir turtingas nesavivaliautų, nes kaip yra pasakęs Ciceronas, teisės vergais esame dėl to, kad galėtumėme naudotis laisve. Ir jeigu doram žmogui nėra nieko malonesnio kaip saugiai savo tėvynėje gyventi, nebijoti, kad jo gerą vardą ar jo nuosavybę pažeis, už tai ne kam kitam, o tik Teisynui jis turi būti dėkingas, nes nuo bet kokio pasikeitimo saugomas teisės...“.
Skaitykite, ponai - 21-ojo amžiaus nepriklausomos Lietuvos įstatymų leidėjai ir vykdytojai. Skaitykite, kol pajusite gėdą prieš keturis šimtmečius gyvenusius ir dirbusius Lietuvai valdovus, jų patriotizmą, valstybinės brandos, doros ir moralės pavyzdžio dvasios jėgą. Ar daugumai jūsų užteks drąsos ir ryžto eiti protėvių keliu, dvasiškai prisikelti dorai ir prasmingai tarnybai Tėvynės labui. Nesivadovaukite okupantų, jų liokajų iškraipytomis istorijomis. Tik nežinantys savo krašto istorijos, literatūros elgiasi kaip analfabetai. Tokie valdžioje įsitvirtinę bedvasiai kosmopolitai, antihumanistai, antilietuviški individualistai, dangstydamiesi kaukėmis, viena sako, kitą daro. Daugelis jų po ja slepia savo tamsiąją veiklos ir asmenybės pusę.
Lietuvoje yra sąžiningų, garbingų, dorų aukšto intelekto žmonių. Jie bjaurisi valdžios neteisybe, tautos skurdinimu, nykimu, pergyvena dėl Lietuvos, atsidūrusios ES valstybių uodegoje. Iš kitos pusės - saujelė turtuolių valdžioje, susiformavusių iš interesų grupių, pasivadinusių skambiais partijų vardais, be jokio praktinio idėjinio pagrindo, pasinaudodami jų pačių priimtu rinkimų įstatymu, besiveržiančių į valdžią – piktnaudžiauja, vagia, girtauja, kyšininkauja. Tokius tauta mato, girdi kiekvieną dieną spaudos puslapiuose, televizijos ekranuose. Mato trečdalį tautos skurstančią, gyvenančią iš 670 litų gaunamo minimumo į rankas, mato su dešimttūkstantinėmis algomis ir priedais lėbaujančių Viduržemio jūros kurortuose, mato prasiskolinusią Lietuvą.
Politinėje scenoje matome nutautėjusių, baikščių, nuolaidžiaujančių, besilankstančių prieš stipresnį kaimyną. Įdomu, kaip pasielgtų baltarusių, ukrainiečių tautos, jų vadovai, jeigu atvažiavę kaimyninės valstybės aukščiausio rango pareigūnai, ministras susirinkusiems jų šovinistiniams gerbėjams įrodinėtų, kad vakarinės jų žemės nuo amžių niekada nebuvo nei baltarusiškos, nei ukrainietiškos. Su tokia demagogija nei viena tauta, valstybė, orūs jos vadovai nesitaikstytų, tuo labiau su grubiu kišimusi į vidaus reikalus, per diplomatinius kanalus vykdomu šmeižtu griaunančiu tautos ir valstybės įvaizdį. Ignoravimas valstybinės lietuvių kalbos statuso, nepaisymas Konstitucijos ir įstatymų, yra ne kas kita, kaip kurstymas ir padrąsinimas iš išorės. Dėl tokių nedraugiškų išpuolių prieš savo kaimyną nutylėta, o reikėjo užsienio reikalų ministerijai pareikšti protestą. Teisingai ir principaliai pasielgė prezidentė Dalia Grybauskaitė davusi išorės ponams suprasti, kad Lietuva ne Žečpospolitos vasalė, o jos piliečiai ne parankiniai.
Neapsikentęs kaimyninės Baltarusijos parlamentas priėmė įstatymą draudžiantį parlamentarams, valstybės tarnautojams turėti vadinamą Lenkų kortą, ar panašius kitų valstybių išduotus dokumentus. Geras pavyzdys Lietuvai.
Lietuvos Statuto – Teisyno autoriai nenumatė teisės Lietuvos žemių išpardavimą svetimos valstybės piliečiams. Prieš 400 metų mūsų tautos šviesūs protai suprato, kad žemės, jos gelmės, antžeminiai gamtos kūriniai yra išskirtinė tautos ir valstybės šventa nuosavybė – vertybė, kuria turi teisę disponuoti tik tos valstybės piliečiai. Ji paveldo teise paveldėta iš protėvių, krauju apginta, prakaitu myluota. Išparduoti žemę, netekti jos, reiškia prarasti šeimininko statusą savame krašte, tapti svetimtaučio tarnu – kumečiu, bernu, leisti kurti svetimtaučiams lizdus – asimiliacijos, nutautinimo židinius, prarasti kalbą, papročius, tradicijas, savo dvasinį paveldą vardan trumpalaikės naudos yra nusikaltimas.
Pateiksiu kaip pavyzdį iš netolimos praeities. Okupacijos metais į Jonavos rajono buvusį Žeimiuose Kosakovskių dvarą kompartija atsiuntė iš Rusijos rusą valdyti pervadintą dvarą į tarybinį ūkį. Prievartinis buvusių ūkininkų, dabar valstybinių kumečių darbas, prasta darbų organizacija, ūkis nespėjo laiku pasėti, nuimti derlių. Direktorius – ūkio valdytojas nusprendė darbo jėgą papildyti pasikviečiant savo žemiečius iš Rusijos. Rusifikacijos lizde Žeimiuose atsirado rusų pradžios mokyklos klasės, kultūros namuose „Kazoko“ šokiai, „Katiušos“ dainos, neišvengta ir mišrių šeimų.
Prieš 424 metus išleistas Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kanclerio Leono Sapiegos Statutas – Teisynas, jame išdėstyti doros ir moralės principai tebūna priminimas ir atsakomybė dabarties valdantiesiems už saugią Lietuvos valstybės ateitį.
Atgal
