Tautos mokykla
04 06. Ne žodžiais, bet darbais
Alfonsas Kairys
Istorija nukelia mus į 1912-uosius metus. Tai metai, kada Petrapilyje (dab. Sankt Peterburge) buvo įregistruota Lietuvių švietimo draugija „Rytas“. Jos tikslas: „Šviesti Vilniaus apygardos lietuvius, kaip reikalauja Romos katalikų tikėjimo mokslas“. Draugija gavo teisę, besilaikydama esamųjų įstatymų ir vyriausybės nurodymų, steigti ir laikyti pradedamąsias mokyklas, vakarines ir šventadienio pamokas suaugusiems, mokytojų seminarijas ir įvairias kitas vidurines mokymo įstaigas, liaudies universitetus ir visokius kursus, liaudies knygynus, skaityklas ir kitas tolygias švietimo įstaigas, rengti paskaitas, vakarus.
Ir štai 1913 metų sausio 31 d. Vilniuje, Visų Šventųjų bažnyčioje steigėjai Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Liudas Gira, kunigai Vladas Mironas, Alfonsas Petrulis, Klemensas Maliukevičius palydėjo draugiją į gyvenimo kelią, gyvenimo, kuris truko iki 1938 - ųjų. Per tiek metų gintas lietuviškas žodis, steigtos, kartais ir slapta, lietuviškos mokyklos, o įsteigtosiomis visokeriopai – moraliai ir materialiai - rūpintasi: tik 1927 m. „Rytas“ išlaikė 100 lietuviškų pradžios mokyklų ir 4000 mokinių jose, 50 vakarinių kursų su 1767 klausytojais, Vytauto Didžiojo gimnaziją (439 mokiniai), lietuvių mokytojų seminariją (291 studentas). 1932-1935 m. vietoj daugumos uždarytų lietuviškų atsirado 100 lenkiškų Juzefo Pilsudskio mokyklų. 1938 m. buvo uždrausta ir „Ryto“ draugijos veikla.
Kun. J. Steponavičius, J. Kairiūkštis, kun. M. Reinys, A.Stulginskis, kun. Mečislovas Reinys, kun. Petras Kraujalis, kun. Kristupas Čibiras - „Ryto“ draugijos pirmininkai.
Tėvynės pažinimo pamoka Vilniaus r. Riešės gimnazijoje (pirmas iš kairės - politinis kalinys Stasys Stungurys, pirmas iš dešinės - Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Algimantas Masaitis)
Bėgo vienas kitą pralenkdami metai, ir 2003 m. pabaigoje „Vilnijos” draugijos valdyba nutarė atkurti Lietuvių švietimo draugiją „Rytas”. Šios draugijos įstatai buvo patvirtinti 2003 m. gruodžio 29 d., o dirbti pradėjo nuo 2004 m. balandžio 3 d.
Kun. Kristupo Čibiro, paskutiniojo „Ryto“ draugijos pirmininko, veiklą tęsia 42 metus dirbęs Vilniaus rajono Marijampolio vidurinės mokyklos direktoriumi Algimantas Masaitis.
Atkurtosios draugijos įstatuose rašoma, kad svarbiausias Draugijos tikslas „yra šviesti Vilniaus krašto gyventojus, padėti jiems mokytis valstybinėse švietimo įstaigose, kelti mokytojų klasifikaciją, šelpti mokyklas“, kad „Draugija dalinasi ilgaamžėmis kultūros vertybėmis su įvairių tautybių, kalbų, kultūrų Lietuvos gyventojais, padeda jiems įsijungti į Lietuvos Respublikos gyvenimą“, draugija padeda ugdyti valstybinę lietuvių kalbą - tradicinį Lietuvos kultūros pamatą (rūpinasi, kad Lietuvos piliečiai ir etninių žemių lietuviai turėtų sąlygas mokytis ir bendrauti lietuvių kalba; plėtoja valstybinės kalbos statusą), be to, draugija renka švietimo, istorijos, etnografijos, spaudos ir kitus duomenis, juos kaupia, tiria, pateikia visuomenei per spaudą, televiziją, radiją, paskaitas, susitikimus.
Važiuojant iš Vilniaus Šalčininkų link, 19-ame kilometre pasitinka rodyklė „Švietimo raidos muziejus“. Baltakamieniais beržais ir žaliaskarėmis pušimis apsodintas keliukas atveda į Lietuvių draugijos „Rytas“ minties centrą, o kartu ir muziejų, kuriame sukaupta Pietryčių Lietuvos švietimo praeitis, kaupiama dabartis ateičiai. Čia atsispindi tai, ką ne žodžiais, o darbais padarė draugija, besiruošianti didžiajam jubiliejui - Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ 100 – mečiui.
Atvėrus muziejaus duris, mus pasitinka šešių metrų ilgio stalas. Tai Lietuvos rašytojų sąjungos relikvija, perduota muziejui. Šis stalas jautė prie jo prigludusią tautos išmintį: Petrą Cvirką, Balį Sruogą, Justiną Marcinkevičių, Eduardą Mieželaitį, daugelį kitų rašytojų, poetų. Jeigu jis galėtų prabilti, išgirstume balsus, kurie galbūt niekur nėra įrašyti... Tačiau... dabar ant šio stalo surinkti, sulasioti ir sudėlioti buvusių Pietryčių Lietuvos mokinių geriausi rašiniai, albumai... Atskirai išsiskiria Gedimino Kazėno „Įstatymų teisėtumas Konstitucinėje teisėje”, Editos Kazakevičiūtės „Mokinių ir mokytojų požiūris į vaiko teises”, Manto Masaičio „Mikrorajono mokyklų prestižo kėlimo pedagoginės problemos” magistrinių, Nijolės Tuomienės daktaro disertacijos „Ramaškonių šnektos daiktavardžio kaityba” darbų kopijos, kuriomis jau pasinaudojo ir naudosis ne vienas inteligentas.
Čia pat eksponuojama naujausia metodinė literatūra pedagogams, o jei norėtum pažvelgti į prieškario vadovėlius mokykloms – jų irgi čia galėtum rasti. Muziejaus kiekvienai lietuviškai mokyklai skirtuose segtuvuose glūdi žinios, kurių galbūt ir pačios mokyklos neturi. Vartai segtuvus ir stebiesi, kiek intelektualaus kruopštumo į juos įdėta. Žingeidumas veja pasižiūrėti į kitus stalčius, kuriuose „slepiasi” Pietryčių Lietuvos ugdymo įstaigų statistika: be didelio vargo gali sužinoti, kur, kokia ir kada mokymo įstaiga įsteigta, kiek joje mokėsi mokinių... ir taip nuo 1991 metų iki šių dienų. Akis atkreipia unikalaus leidinio „Vilenskaja gubernija. Polnyj spisok naselionych mest so ststističeskimi danymi o každom naseleniji, Vilno, 1905” kopija. Ne vieną mokslininką jis gundė ir gundo. Muziejus didžiuojasi retai kieno nors turima Bostone išleista 34 tomų „Lietuviškoji enciklopedija“.
Maišiagalos LDK Algirdo vidurinės mokyklos mokiniai pritaria tautinės dainos atlikėjams
O sienas puošia įvairūs stendai, pasakojantys apie mūsų Tėvynės nepakartojamą grožį. Greta mokykloms paruoštos knygų „Lietuva 1940 – 1990 metai”, „Šaukėme laisvę“ apie skaudžiausią Lietuvai istorinį tarpsnį – tremtį, siuntos.
Galbūt todėl draugijos darbu domisi įvairios valstybinės institucijos, o jos direktorius Algimantas Masaitis dažnas jų patarėjas įvairiais švietimo klausimais.
Kita draugijos veiklos kryptis - mokinių ir mokytojų akiračio plėtimas.
Pirmiausiai - mokinių. Tai vadinamosios Tėvynės pažinimo pamokos: „Tėvynės kloniai“, o nuo 2012 metų, pagerbiant Didįjį Poetą Maironį - dar ir „Tėvynės balsai“. Pilnutėlėse 14-os mokyklų (Dieveniškių, Pabradės, Kalvelių, Maišiagalos (du kartus), Eišiškių, Baltosios Vokės, Paberžės, Riešės, Pagirių, Eitminiškių, Rudaminos, Juodšilių) salėse buvo laukiama atvykstančios komandos: prof. Antano Kiverio, prof. dr. Ritos Bieliauskienės, doc. Egidijaus Mažinto, fotomenininko Vytauto Ylevičiaus, buv. Vyriausybės nario Rimanto Klimo, politkalinio Stasio Stungurio, draugijos pirmininko Algimanto Masaičio. Sukrečiančiai įdomius Stasio Stungurio pasakojimus apie politinio kalinio dalią, Vytauto Ylevičiaus - apie nepakartojamą Tėvynės grožį, iliustruotą jo paties nuotraukomis, lydėjo tautinių dainų atlikėjų – A. Kiverio, R.Bieliauskienės, E. Mažinto, R. Klimo – balsai, kuriems noriai pritarė ir maži, ir dideli. Geresnės pamokos tautiškumui ugdyti nesugalvosi! Turima galvoje, kad tai sistemingas darbas, o ne viena kita atsitiktinė išvyka.
Per palyginti trumpą draugijos gyvavimo laiką (vos 8 metai) sugebėta organizuoti 8 edukacines pažintines keliones mokytojams ir mokiniams po Lietuvą, jos etnines žemes, pasiektas Europos Sąjungos centras – Briuselis, Eifelio bokštu besipuikuojantis Paryžius. Paprastai keliaujama rudenį, kai aukso spalvomis pasipuošia Lietuva. Keliaujant ne tik grožimasi nuostabiais gamtos vaizdais, bet prisimenama Lietuvos istorija, kalbamasi apie opias Pietryčių Lietuvos problemas.
Draugijos pirmininkas ir jos nariai visada laukiami mokyklose. Jeigu paklaustum bet kurį lietuviškų mokyklų pirmokėlį: „Kas tas „Rytas“?“, išgirstum atsakymą: „Mano kuprinėlė“. Taip, kiekvieną rudenį, prieš prasidedant naujiems mokslo metams, draugija įteikia kiekvienam pirmokui kuprinę su būtiniausiomis mokymo priemonėmis. Kasmet po daugiau nei 650! Piniginė raiška - per 17 000 Lt.
Skambutis iš Rukainių (Vilniaus r.), pranešęs, kad lenkų vaikučiai gauna kalėdinių dovanėlių, o lietuvių – tik „apsilaižo“ žiūrėdami, paskatino ieškoti rėmėjų kalėdinėms dovanėlėms įsigyti. Ir jie buvo rasti. Dabar prieš šv. Kalėdas darželinukai ir priešmokyklinukai sulaukia Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ Kalėdų senelio su daugiau nei 1800 dovanėlių.
Draugija lyg ir yra išdraskyto Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Rytų Lietuvos programos poskyrio darbų tęsėja. Nepamiršta departamento įsteigta Stanislovo Rapolionio premija už Pietryčių Lietuvos kultūros ir švietimo sklaidą (2011 m. laureatu tapo „Vorutos” vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevičius), Geriausio metų mokytojo kasmetinis apdovanojimas (2010 m. - Pabradės „Ryto” gimnazijos direktorė Laima Markauskienė, 2011 m. - Rudaminos „Ryto” gimnazijos mokytoja ekspertė Jūratė Savičienė). Tęsia ji ir departamento pradėtą projektą „Žiūri spektaklį – mokaisi mąstyti ir kalbėti lietuviškai“. Tik 2011-2012 m. suteikta galimybė daugiau nei 600 Pietryčių Lietuvos mokyklų mokytojams ir mokiniams stebėti nemokamai spektaklius Lietuvos nacionaliniame dramos, Valstybiniame jaunimo dramos, „Lėlės“ teatruose.
O kas gi remia draugiją? Draugija buvo aktyvi projektų, teiktų panaikintam Tautinių mažumų ir išeivijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės rengėja, dabar ją remia Tautos, Cingų, Vytauto Landsbergio, Australijos lietuvių Stepo ir Bronislavos Jarembauskų fondai (pastarojo dėka išėjo šių eilučių autoriaus knyga „Penkeri metai su Rytų Lietuva“).
Taigi geros valios žmonių, padedančių Pietryčių Lietuvai, yra, ir, tuo džiaugdamasi, Draugija rengiasi savo šimtmečiui. O jis – 2013 metų sausio mėnesį. Jubiliejui paminėti numatoma: organizuoti mokslinę konferenciją, panaudojus draugijos „Rytas“ archyvinę medžiagą, išleisti knygą, sukurti filmą apie „Ryto“ įkurtas mokyklas, įamžinti „Ryto“ draugiją paminklinėse lentose.
Atgal
