Tautos mokykla
05 04. Lietuva – devynios aukso saulės!
Vytautas Baškys
Pasaulis po Saule. Žemė kas rytą laukia šviesos ir šilumos, laukiame saulėtekio, laukiame pavasario. Saulės poveikį jaučiame kiekvieną diena, esame jos įtakoje, jos poveikyje. Saulės diena gegužės 3-čiąją minima nuo 1994 metų pagal Tarptautinės saulės energijos bendrovės (ISES-Europe) paskelbtą programą. Tą dieną demonstruojamos saulės energijos galimybės, rengiamos saule varomų automobilių varžybos, parodos ir kt. renginiai.
Saulė –ne tik dangaus šviesulys ir energijos šaltinis. Saulė –pasaulėjautoje, Saulė –meninėje kūryboje, Saulė –istorijoje. Mūsų literatūra nušvinta nuo pavasarinės Saulės Donelaičio poemoje „Metai“. Maironis eilėraštyje „|Saulei tekant”gyvenimą sveikina su tekančia saule: „Jau saulėtekis melsvas, spinduliais iškaišytas“. Saulė Bernardo Brazdžionio eilėraštyje „Lietuvos vardas“ vainikuoja patriotinius jausmus: „Ir girdžiu galingam jo balse: /Lietuva –devynios aukso saulės! /Kam užges tėvynė širdyje, /Tuščias ir beprasmis bus pasaulis“.
Saulė tapyboje. Šiaulietė dailininkė Vita Žabarauskaitė –nutapiusi paveikslą Salduvei tarsi apibendrino daug patyrusio piliakalnio gamtinį ir istorinį vaizdą. Piliakalnio turinys suplevena tuo, kas nuo Saulės paliko ženklus atmintyje ir jausmuose.
Spalvingame paveiksle nuo didžiulės saulės pulsuoja linijų ritmas, kiekviena detalė tarsi vitraže apibrėžta linija paryškina vaizdą, sustiprina gyvybinį gamtos veržlumą. Salduvės piliakalnis išdabintas margaspalviais raštais, perteiktas pasakos tonacija. Bet tai nėra pasaka, jame spalvų ir linijų srautas išlaisvina atmintį iš sąstingio ir nuo įtampos, kuri sklinda iš istorijos bei nuo piliakalnyje pavaizduotų sujaudintų žmonių veidų. Simboliška, viskas stiebiasi į saulę, žvilgsniai byloja –svarbu tai, ką suvokiam.
Visa kas yra paveiksle turi mintį. Nuo saulės šviesos srautu sklinda geltona, žalia ir raudona spalvos, atspindžiai ant piliakalnio, medžių, ežero, debesų, mėnulio. Už ežero Šiaulių katedros bokštas atsirėmęs į Saulę –idėjoje apjungia senuosius amžius su dabartim, primena jog žmogaus būties ir pasaulėjautos tema visais amžiais žmonėms rūpi. Piliakalnį puošiančioje justoje devynios saulutės, kaip ir didžiulėje raštuotoje saulėje pavaizduoti devyni spinduliai, primena devynis baltų kraštus, o nuo įmantraus –visas keturias fazes vaizduojančio mėnulio link saulės skriejantys debesys tarsi rago gausmo vejami ragina nepamiršti tautos kultūros, istorijos, savo šaknų.
Gamtos pajauta čia nuo šviesos niuansų pakilėja į kasdieniškai nekasdienišką saulės poveikio pajautą. Anot poeto Roberto Keturakio. „Tas kelias mėlynas iki dausų ir Esatis - kaip turinys Visatos”. Tame reiškinyje Saulė apšviečia ne tik mūsų dienas, bet ir istoriją, kuri, apžvelgus su Saulės įvykiais susietą paveikslo siužetą, tarsi buvai ir regėjai už dabarties ribų plytinčius įvykius. Spalvų ir linijų margume galima regėti prie piliakalnio kylančią aukuro liepsną, kuri apšviečia mitologinį žaltį ir gulintį, bet amžina atmintim dvelkiantį Šiaulių krašto kunigaikštį Vismantą bei jo dukterį kunigaikštytę Vismantę, kuri į Salduvę sugrįžo karalienės Mortos dvasia. Tai svarbu, ką suvokiam ir pasakojam apie pačią reikšmingiausią krašto gynybos kovą –Didžiąją pergalę Saulės mūšyje.
Saulė ir Salduvės piliakalnis. Dail. Vita Žabarauskaitė
Salduvės piliakalnis –vienas įspūdingiausių Lietuvos gamtos ir istorijos paminklų, nuo kurio nusidriekia Didysis lietuvių karo kelias iki Mūšos, iki Saulės mūšio lauko Pamūšyje. Ši pergalė pagrįstai keliama į tautos karinių galių aukštumą, nacionalinį simbolį. Jos istorinę vertę ryškina tai, kad tame mūšyje nėra konkretaus priešo. Kova ir pergalė prieš viduramžių ekspansinę dvasią, kryžiaus karų ideologiją išryškina patį gražiausią Baltijos krašto įnašą į intelektualinį Europos atgimimą. Rašytojo Jono Užurkos istoriniame romane „Saulės mūšis –baltų vienybės smūgis 1236 m.“–Saulė atsiveria auksiniu Lietuvos praeities puslapiu. Saulė meno kūrinyje sužadina norą sutvirtinti įvykių pažinimą kraštovaizdyje, pajusti ją mūsų istorijos dalyku, pažinti ir būti Saulės pergalės šviesoje.
Susižavėjimas nuolatos besikeičiančiu gamtos grožiu yra neatsiejama tautos būdo dalis. Saulė ir Salduvės gamtinė bei legendinė dvasia turi spiritus movens galią, kurioje pajauti –čia malonu būti. Tai kaip senųjų graikų genius loci –stebuklinga vieta, kurios galia pasireiškia magiška energija, teikia įkvėpimą kūrybai. Nuo to iškyla Šiaulių įvaizdis –„O žalias, saulėtas mieste, arba Salduvės kalno sapnai“, kuriuo žurnalistas Alvydas Januševičius pasakoja: „Salduvės kalnas man primena baltą tyrą paukštelį iš vienos vaikystės pasakos“.
Saulė kaip gyvybinės galios įkvėpėja garbinama nuo seniausių laikų. Daugelio tūkstantmečių suformuota pasaulėjauta, kad ir nutrūkus Baltų kulto apeigų natūraliai raidai, išlieka ir gyvuoja prigimtyje. Vidinė žmonių dvasinė būklė saugo artimus įvaizdžius laikmečiui priimtinomis formomis. Senovės baltams saulė –gyvybės teikėja. Salduvė ir Šiladžio upelis primena deivę Ladą. Gamtos romantikai perteikia su ja susietą pasaulėjautą: „Vai tu Lada Lada ladutoj /Vai tu Lela Lela leliumoj /Sužydėjo eglė ir pušis /Devynragiai elniai po pušim /Devynšakės žolės po pušim /Dangum atrieda Kalėda /Ir Didžioji Motina Lada /Tai laimingi būkit ladutoj /Vai tai gražūs būkit leliumoj“.
Salduvė artima Žiemgalos kraštui, artima Saulės pergalės atmintim, Baltų vienybe. Didžiausia latvių kalendorinė šventė –saulės kulto atspindys Lyguo šventėje Ligo svetki (Joninės - Jani). Dainose ji yra Žolių arba Žiedų šventė. Tą naktį aukso žiedu žydi papartis, o ryte trys saulės pateka, saulė puošiasi ryto rasa. „Saulite dancoja /Sudraba kalna, /Zelitas kurpites /Kajina“–„Šoko saulužė /Kalne sidabro, /Aukso kurpaitėmis /Apsiavusi“.
*
Saulės diena gegužės 3 d. –Saulė atveria regėjimą. Mūsų krašte saulė pakyla nuo Medininkų aukštumos ir nuo rytinių Aukštaičių krašto nurieda dangaus skliautu, kol vakare su Neringos legenda atsisveikina Baltijos pajūryje. Tai ir yra gražiausia naujiena, jog ryte patekėjusi saulė apšviečia mūsų gyvenimą.
