Tautos mokykla
03 20. Kalbos įdomybių pasaulyje
Aleksandras Šidlauskas
1. Kintanti kalba
Kalbos pokyčiai daugiausia priklausomi nuo visuomeninių, socialinių ir kultūrinių sąlygų. Po Liublino unijos, lietuvių ir lenkų aukštuomenei tarpusavyje vis dažniau bendraujant, norom nenorom mūsų kalbon skverbėsi polonizmai – ir bažnytinėje, ir buitinėje sferoje: dūšia, pekla, smertis, bliūdas, videlčius. Vertingiausia, ką kaimas išsaugojo, tarpo tautosakoje, kuri visą laiką liko švariausiu kalbos indu. Sovietizmo penkiasdešimtmetis taip pat uždėjo nevalyvą leteną ant tos žaliosios bruknelės, anot S. Daukanto. Daug kur reikėjo kalbėti rusiškai, iškrypo kai kurios sintaksinės sakinio sandaros normos, netgi Vakarų Europos literatūra buvo verčiama ne iš originalo, o iš „broliškos“ rusų kalbos. Atsirado pramkombinatas, gazpromai, univermagai, kolchozai, sovchozai. O keiksmažodžių srautas vis dar tebesrūva pro visas užtvaras. Kovoti su rusicizmais buvo nepaprastai sunku. Tiesa, knygų redaktorių tais slogiais priespaudos metais darbuotasi ir atidžiau, ir sąžiningiau, nes norėta saugoti gimtąją kalbą. Dideliais darbais nusipelnė vertėjai E. Viskanta, D.Urbas, M. Miškinis, J. Kabelka, R. Ramunienė, P. Povilaitis, A.Žirgulys. Jų darbai iki galo dar neįvertinti. Šiandieninė žiniasklaida itin niveliuoja ir standartizuoja lietuvių kalbą, o patys žurnalistai tapo bestiliai, netgi didžiumai leidyklų tapo nebereikalingi ir redaktoriai, ir korektoriai. Savivaliaujama visokiausiais būdais. Kas gi dar nežino, kad kalba – tautos savasties saugotoja, jausenos ugdytoja, tautiškumo gaivintoja. Televizijos ekranai pilni bespalviško vogravimo, varniško kranksėjimo ir perekšlės vištos kvaksėjimo. Nyku, nuobodu, nespalvinga. Kur tie daukantai, baranauskai, jablonskiai, balčikoniai, kuriems prigimtinė kalba buvo šventa. Jie iš kalbos išgrūdo slavizmus, o įteisino štai tokius žodžius: laikrodis, prekyba, sakinys, raidė, žodynas, degtukas, pažanga, vadovėlis, trupmena, antraštė, sąsiuvinis, deguonis, laipsnis, aukuras.
2. Kalbos ištakos
Metaforiškai kalbant, kiekvienas žmogus yra kalbos kūrėjas ir jos turtintojas. Tiktai XIX a. imta intensyviau kalba domėtis: turtinti gimtąjį žodyną, versti iš kitų kalbų ir ieškoti lietuviškų atitikmenų. Didžiausią indėlį į šiuos barus įnešė rašytojai ir kalbininkai, vertėjai ir visuomenininkai. Daug kalbos turtų išsaugojo žmonės, kurie gerai mokėjo ir tebemoka savo tarmę. Tai savi žodžiai ir frazės, savo jausena.
Žodžiai ir mintys, tarmės nepaprastai paįvairina mūsų kalbą. Tik žemaičiai žino, kad „slinkinys“ – tai tinginys, tiktai rytų aukštaitis supranta, kad „slydokas“ – tai kazlėkas. Skirtingai žemaičiai ir aukštaičiai supranta žodį „brėkšta“, pirmiesiems – temsta, o aukštaičiams – aušta. Būna atvejų, kai kalbėtojas/šnekėtojas, kažką pašiepdamas ar ironizuodamas, gali pavartoti vieną kitą barbarizmą („gausi per petelnę“), kitokį kalbinį netikslumą, kuris turi stilistinį atspalvį, o ne privalomą reikšmę. Mokinių ir studentų kalboje taip pat plinta visokiausių taršalų, mada virstančių prastažodžių – ta prasme, kaifas, šakės, fainas. Be jų nesunku išsiversti. Anksčiau radijas, televizija, laikraščiai ir žurnalai turėjo savo „kalbos kerteles, skyrelius, skryneles“, tačiau kažkodėl kalbos taisymus visiškai nugožė reklamos gausa, masinės kultūros surogatai, pinigų pasaulio iškraipos. Atėjo nauja žmonių karta, nepriklausomos Lietuvos augintiniai, kurie gyvi nebe plūdusiais rusicizmais, bandžiusiais stelbti lietuvių kalbą, bet iš Vakarų pasaulio bangomis atplūstančiais anglicizmais, ne mažiau neigiamai įtakojančiais mūsų baltiškąją sesę. Kaip nuo svetimkalbės įtakos atsiriboti, kai vyksta didysis globalizmo siausmas, patrakusi emigracija, turizmas? Kur A. Paulauskienės ir A.Pupkio persergėjimai, kas pakeis vėlionių K. Ulvydo, J. Pikčilingio ir A. Girdenio nepaprastas pastangas taisyti kalbos klaidas, gryninti bendrinę kalbą, ją švarinti nuo šiukšlių ir taršalų? Kur toji naujoji lituanistų mokytojų karta su romantiniais siekiais? Maža žinoti kalbos ištakas, pirmaprades žodžių reikšmes, reikia jausti gimtosios kalbos plėtotės tendencijas. Kiek rašyta apie sostinės Gedimino prospekto reklaminių užrašų išdarkas, tiek ir paliko – visa pirminėje būklėje. Gaila.
3. Kalba – žmogaus veidrodis
Visuomet įdomu kalbėti apie kalbą, kaip didžiausią ir brangiausią asmenybės savastį. Kalba – mąstymo ir būties pradmuo, jokiais pinigais neįkainojamas ir už jokius pinigus neparduodamas turtas. Tai tautos siela ir gyvybė. Kalboje kaip ir gintaro inkiliuke užsifiksavo praeities kartų mąstysena, vidinė kūrybinė nuojauta, kaimo žmonių protausena. Bendras darbas ugdė veiklos įgūdžius, plito amatai, radosi naujų daiktų, kuriuos reikėjo įvardinti nauju žodžiu. Kalba, kaip kasdienio darbo, bendrystės ir dvasios grynuolis, įvairiomis formomis ypač įsipavidalino dainuojamoje ir pasakojamojoje tautosakoje; tuo būdu išsisaugojo unikalūs kalbos klodai. Daiktas, kaip ir kalba, vislab buvo puošiamas, įvairinamas, glūdinamas ir saugomas. Žodį, kaip ir daiktą, galima įvairinti, gryninti. Taip radosi sinonimai ir antonimai, o kai kurie žodžiai tapo itin daugiaprasmiai (galva, akis, eiti). Kai kurių žodžių prasmė pasikeisdavo, skirtingai žodį sukirčiavus (árti, artì, sẽniai – seniai, pãskui – paskuĩ, áukštas – aukštas, gáudė – gaudė, kláusiau – klausiau, kláidžios – klaĩdžios, kárti – kartì, gẽra –gerà). Dėmesio visuomet yra verta vaikų kalba, nes vaikai yra nenumaldomi naujų žodžių kūrėjai (ne raitelis, bet „jotojas“, ne piešėjas, o „spalvininkas“, ne ugniagesys, o „gaisragesys“). Nei atimti, nei pridėti - šie naujažodžiai sudaryti gramatiškai taisyklingai. Reikia raginti tėvus tokias vaikų naujanybes kasdien užrašinėti. Žmogus, dirbdamas nuobodų, žemės ar namų ruošos darbą, vis tiek siekė kūrybingumo ir įvairovės. Tobulindamas buities daiktą, jis nejučiomis mintyse kūrė žodžius, dėstė mintis, ugdė savimonę. Kiek daug turėta nuojautos ir pirmapradžio supratimo bei kalbos pajautos. Juk ne paslaptis, kad dar nebuvo parašytos gramatikos, išspausdinti žodynai, o naujas kalbos žodis tobulai įsikomponuodavo į jau esamą kalbos sistemą. Šiandien kalbos mokslavyriams sugalvoti naują žodį naujam daiktui tėra juokų darbas, tačiau pirmykščiais laikais tai buvo itin rimta. Ir šiandien ne be pamato didžiuojamės lietuvių kalbos senobyškumu, gramatinių formų unikalumu. Tai lėmė tautos uždarumas, tiktai naujieji krikščionybės vėjai sumaitojo prigimtąjį gamtameldišką tikėjimą. Apie tai prieš šimtmetį kalbėjo vokiečių ir danų, rusų ir lenkų kalbos mokovai.
4. Kalbos įvairenybės
Kiekvienas žodis turi savo spalvinę gamą tarsi muzikinį garsą. Žodyje užfiksuota visa tauta. Kalbėtojo vidinė paskata taip pat kalbai suteikia tam tikrą skaidrumą ir svarbumą. Paskaitykime K.Sajos, Pr. Treinio, A. Čigriejaus, R. Sadausko knygas ir pastebėsime, kokia šių rašytojų kalba yra savaiminė ir tarmės gražmenomis spindinti. Daugeliui, matyt, teko ne kartą girdėti, kaip vaizdžiai pakalba kaimo senoliai pasakoriai. Net liežuvis ištysta besiklausant, net širdis stipriau suplaka. Netgi Pilypas Ruigys, Donelaičio amžininkas, stebėjosi ir džiaugėsi lietuvių žmonėmis, kuriems žodis „pilkas“ turėjo tiek daug niuansų (priešingai vokiečių kalbai): žilas vyras, širmas arklys, rainas katinas, pilka sermėga. Ir žodis „būrys“ įgijo spalvų spalvyną: minia, banda, kaimenė, spiečius, tuntas, pulkas, govėda. Žodžių prasmės įvairuoja priklausomai nuo kirčio vietos (kãsa, kasà), nuo kalbėtojo balso niuansų. Juk vienaip tą patį sakinį pasako aktorius, o visai kitaip mokytojas lituanistas ar studentas. Destis, kas ir kaip norima tąsyk išsitarti. Ir gestai vaizdžiai kalba, ir akys išraiškiai šneka, ir rankų judesiais galima kai ką pasakyti. Nemažai dviprasmybių yra anekdotuose, pasakose, patarlėse. Antra vertus, kai lietuvių kalboje žodis reiškiamas moteriškąja gimine (saulė), tai kitose tautose – jau vyriškoji giminė. Dėl tos priežasties vertėjams tenka pasukti galvą, kaip išsisukti iš tokios kebliavos. Lygiai taip pat gali nutikti ir su „mėnuliu“. Rusų kalbos frazė – „этот парень обстреленный“ neverstina tiesmukai tiesiogiai „šis vaikinas apšaudytas“, o griebiamasi lietuviškos frazuotės „vėtytas ir mėtytas“. Iš spaudos per ilga teko prisilasioti įvairių naujai vartojamų žodžių: žaibukas (užtrauktukas), žiūrynės (reginiai), mauduoliai (besimaudantys žmonės), pagražas (gražumynas, gražmuo). Lietuvių kalbos priešdėliai taip pat pilni visokiausių įvairenybių. Šalia žodžio „nešti“ vis pasakome: atnešti, apnešti, įnešti, išnešti, nunešti, panešti, prinešti, pranešti, sunešti, užnešti, parnešti, pernešti ir t.t.
5. Kalbos kultūros puslapiai
Kalbos kultūra – sudėtinė žmogaus dvasinės kultūros dalis. Ji atspindi išsilavinimą, kalbos išprusimą bei gimtosios tarmės pažinimą. Žodyno turtingumas, gramatinių formų įvairovė, parodo kiekvieno žmogaus asmenybiškumą. Viena yra norėti, o antra – gebėti tai padaryti. Kalbėjimas ir jo būdas nėra išankstinė duotybė. Žinia, kaip įdomu klausytis žemaičio, dzūko, pamarėno ar sudūvio tarmiškos šnekos, kurioje gausu netikėtų žodžių ir jų junginių, kai fonetinis garsynas klausytoją tartum medumi patepa. Tai, matyt, gamtos dovana, nesvarbu, kas jos nusipelnė – artojas ar mokytojas, felčeris ar abiturientas žurnalistas, ar akademikas. Galima būtų pakalbėti ir apie grožinės literatūros kalbą ir jos savumus, bet visa tai vienu gaistu neaprėpiama. Dvidešimtyje „Lietuvių kalbos žodyno“ tomų sukauptas beveik visas žodžių turtas su konkrečiais paaiškinimais ir iliustraciniais sakiniais. Ir aštuoniagarsis „triaukšt“, ir vienagarsis „o“, ir daugiagarsis „besikiškiakopūsteliaudamas“ – visa tai iš senovės, iš M. Daukšos ir J. Bretkūno, kurie dėjo mūsų kalbos pamatus, palikę mums savo kalbą. Ir iki šiolei išliko pasakymas „mažiemus“, „baltasai“, „mudu eisiva“, „dangop“; kai kurie dalykai laiko nunešami praeitin, bet jų atskambis yra malonus ir prasmingas. Tad, rodėsi, kam politikams per penkias minutes penkiolika kartų pasakyti žodį „problema“, kai jį galima deramai pakeisti uždaviniu, sunkumu, trūkumu, kliūtimi, rūpesčiu, nepatogumu, neaiškumu, bėda, vargeliu. Paklausykime, kiek seimūnai pribarsto „iššūkių“, „erdvių“, „projektų“, tarsi būtų pamiršę paprastesnį, įdomesnį kalbėjimą. Taip norisi plačiai atverti duris raiškesnei ir ryškesnei kalbai, savitesniam kalbėjimo būdui, tarmių kraičio skrynioms. Kalba ardo asmenybės mentalitetą, apsiskaitymą, bendravimo būdą, pagaliau patriotinę pareigą gerbti savo tėvų žemės gražiausią žiedą. Laikas nuo laiko į mūsų kalbą vis atplūsta keisti vertiniai, pažodinės frazės: „naujos kartos televizorius“ – tarytum tai būtų tik giminės genealoginis medis. Teko išgirsti ir tokį tarptautizmą, kuris lyg Pilypukas iš kanapių kyštelėjo savo galvą: „Visi trokšta, tapti viešpačiais – vojeristais“. Nei galvą suk, nei žodynuose kniauskis! Paprastumas ir aiškumas – didžioji kalbos priedermė. Vėl ir vėl prisimena nuogirdos, kurios parodo kalbančiojo sumanumą, kalbos nuojautą. Ir be paaiškinimų bus aišku, ką reiškia žemiau surašyti žodžiai: skaistalas, pasikišėlis, rodinys, kramtukė, kriošena, saulėsėda, saugotuvė. Dažniau semkimės iš kalbos šaltinių ir įrodykime gimtosios kalbos grožį.
Atgal
