Tautos mokykla
04 13. Nedžiuginantys pastebėjimai
Gintautas Iešmantas
Jokia vertybė?
Pribloškė netikėta mintis: „Man lietuviškumas savaime nėra jokia vertybė“. Ir šiaip, ir taip kraipiau galvą, perkračiau visas minties autoriaus teikiamas išlygas, vis tiek prieš akis tvyrojo tamsa, nebuvo rimtesnio pateisinimo. Iš pareikšto samprotavimo norom nenorom plaukė nejauki išvada. Atseit jeigu lietuviškumas neteikia atitinkamų galimybių, pranašumo, trukdo pasireikšti individualybei, galima jos ir atsisakyti. Ar ne tokia dingstimi, sąmoningai ar nesąmoningai, ne vienas grindžia veržimąsi į pasaulį? Geresnis gyvenimas, didesnės galimybės, vadinasi…Ak! Ir kas taip galvoja? Įsivaizduokite: literatas, šioks toks intelektualas, kuriam lietuviškumas turėtų būti itin svarbus dalykas. Norėtųsi tikėti, kad nelabai supranta, ką šneka.
Bet čia pat, nukrypęs į istoriją, vėl porina: LDK pasaulis jam esąs „svetimas pasaulis“, „tai tik dekoruotų mirusiųjų didikų panteonas“. Nejaugi iš tikrųjų vien tai? Ko tada norėti, kad lietuviškumas būtų vertybė? Vertybė savaime? Dėl ko tuomet stengėsi pūsti prieš vėją Mažvydas, Daukša? Dėl ko tada kėlėsi žadinti tautą J. Basanavičiaus „Aušra“? Mąstymo pakrikimas, ir tiek. Beje, būdingas šiai dienai.
Kaip seniau, taip ir šiandien
Istorija pilna keistų paralelių. Tereikia jas įžvelgti ir pasidaryti atitinkamas išvadas. Antai Liublino seime (1569 m.) Lenkijos senatorius P. Padneckis unijos tarp Lietuvos ir Lenkijos sudarymo klausimu pareiškė: „Ne Lenkijai, o Lietuvai reikalinga unija“. Kaip aidas šiam arogantiškam įsitikinimui atliepia Lenkijos prezidento M. Komorovskio, kurio šaknys kaip ir J. Pilsudskio mūsų žemėje, neseniai pasakyti žodžiai dėl Lietuvos ir Lenkijos santykių: „Lenkija be Lietuvos gali, o Lietuva be Lenkijos negali“. Aiškiau neprasitarsi, nereikia pasiremti net palyginimu apie ožką ir vežimą, išskridusiu iš tų pačių lūpų. Atseit ekonominis būtinumas ir laikas privers. Mat visi sausumos keliai į Vakarus eina per Lenkiją. Anais laikais Lietuvą stūmė į uniją (t. y. į Lenkijos glėbį) Maskvos pavojus, dabar Lenkija tikisi pasieksianti, ko nori, kitais būdais ir priemonėmis. Ar mūsų politikai tai supranta? Kartais atrodo, kad jiems svarbiau ekonominiai reikalai, negu lietuvių tautos interesai ir ateitis.
Kai žiūrima pro pirštus
Jokia naujiena, kad valdžia atitrūkusi nuo tikrovės. Tačiau atvejis, kai prezidentė tik būdama Vakaruose, Europos Sąjungos vadovų susitikime, sužino, kad jos šalyje pernelyg didelis jaunimo nedarbas, yra ypatingas. Mat ko verta valdžia, ir dar pati aukščiausioji, kad jos akis į rūpinimąsi tautos ateitimi turi atkreipti svetimieji. Jaunimo emigracija didžiausia, nedarbas didžiulis, o valdžia apie tai nieko nežino. Ką ten nežino! Visų ausys dėl to išūžtos. Paprasčiausiai žiūri pro pirštus. Ir prezidentė, ir vyriausybė ir seimas. Ką darysi, belieka prezidentei išsikviesti už tai atsakingą ministrą ir išgiežti ant jo savo apmaudą, kodėl jis apie tokią padėtį neinformavęs. Vis dėlto šis tas. Kaip sakoma, juokinga, jei nebūtų pikta.
