Tautos mokykla
05 15. Kas griauna lietuvio įvaizdį
Vaclovas Volkus
Nusibodo, net apkarto,
Jau matyt iš pirmo karto -
Nieko gero nebelauk.
Vis tie patys tiesia kelią,
Žada rojų, meilę savo,
Tik jų vardo neišbrauk.
Vis tie patys, vėl žvejoja,
Plėšia, net priminę koją –
Piktnaudžiautojai valdžios.
Ir rinktieji, nerinktieji,
Ir kiti pralobę ...ieji,
Veržę diržą be gėdos.
Lietuvoje vakariečius stebina, kad šalyje nuolat kylant maisto kainoms, aptarnavimo sektoriaus paslaugoms, įvairiems mokesčiams, daugiau kaip trečdalis šalies gyventojų, gaudami minimalų mėnesinį atlyginimą 670 litų į rankas, sugeba išgyventi su šeimomis.
Stebina ir tai, kad iš tokios nedidelės šalies apie pusė milijono jaunų, darbingų žmonių, dėl nedarbo, skurdo, valdžioje klestinčios neteisybės palikdami šeimas, bėga iš šalies, ieškodami sąžiningesnio atlyginimo už darbą, gelbėdami uždirbtais pinigais save, savo artimuosius, skurstančius Tėvynėje. Neturintys išvykusių eilėse laukia pašalpų, išmokų, kompensacijų, talonų nemokamam maitinimui, labdaringos rankos. Ne kiek geresnį gyvenimą užsitarnavo ir 600 tūkstančių senatvės pensininkų, kurių vidutinis pensijų dydis 748 litai – mažiausias Europos Sąjungos valstybių tarpe. Dar prastesnėje padėtyje atsidūrė 83,5 tūkstančių invalidų, kurių pensijos vidurkis - 705 litai.
Vargstančių žmonių Lietuvoje daugybė. Paskendę pragyvenimo problemose, nematydami šviesesnės ateities, o tik daugelio nuo aukščiausio iki žemiausio rango valdančiųjų gobšumą, savanaudiškumą, didžiulę socialinę neteisybę, matydami valdančiųjų gyvenimą ir rūpestį ne tautos interesais, neatsakingumą už savo negatyvią veiklą, sunkiai surenkamų mokesčių švaistymą, išlaidavimą, matydami, kad išdrįsusius reikšti nepasitenkinimą valdžia, jos klanų savivale, nekompetencija, rengti viešus protestus valdžia persekioja, kelia bylas - net Nepriklausomybės akto signatarams B. Genzeliui, R. Ozolui, Sąjūdžio kūrėjui A.Medalinskui, patriotinio Lietuvos jaunimo taikių eitynių organizatoriams, veda tautą prie abejingumo, nusivylimo, apatijos. Viso to pasekmės akivaizdžiai skaudžios – girtavimas, su kuriuo valdžia net nebando kovoti, smurtas, savižudybės, asocialių šeimų gausa, kuriose blogo pavyzdžio aplinkoje auga tūkstančiai skurstančių vaikų. Mąstantys lietuviai kelia klausimą – kodėl Lietuva yra atsidūrusi Europos valstybių uodegoje, ar už tokią nepriklausomą valstybę okupacijos metais 21 tūkstantis jaunų lietuvių partizaninėje kovoje padėjo galvas, tūkstančiai buvo pūdomi gulaguose, dar tiek apiplėšti, be teisės grįžti į Tėvynę ištremti į Sibiro speiguotas platybes vergiškomis sąlygomis „statyti šviesų komunizmo rūmą“. Mąstantys tautos piliečiai – dori lietuviai stebisi, kas atsitiko, kad darbšti ir dora lietuvių tauta, kurios amžių bėgyje gėrio ir tiesos tradicijos buvo įaugusios į tautos savastį, šiandieną buvusių ir esamų valdžių blogio pavyzdžių - jų kasdieną matome ir girdime masinių informacinių priemonių - dėka, atsidūrė... baisu net pagalvoti, dar baisiau matyti ir girdėti.
Skaitykite ponai, valdžių atstovai, prisiminkite liaudies išmintį, kad „Žuvis genda nuo galvos“. Štai neseniai žurnalistas Česlovas Iškauskas, pristatydamas „Lietuvos Aido“ skaitytojams 1977 metais politiniais sumetimais emigravusio iš tuometinės tarybų Lietuvos ir apsigyvenusio JAV neeilinio garso poeto, vertėjo, eseisto, literatūros tyrinėtojo, publicisto, JAV Jeilio universiteto profesorių pastebėjimus Vakarų pasaulio visuomenės sluoksniuose apie pabaltiečius. Cituoju T. Venclovą: „Yra toks mums labai nesimpatingas angliškas posakis, kurį anglakalbiai mėgsta vartoti „Estai yra solidūs, latviai santūrūs, lietuviai niekingi – bjaurūs, nešvarūs“. Nusipelnėme, kad mus taip vadintų, nors išties apgaudinėjame ne tik užsieniečius - ir vienas kitą“. Panašius atsiliepimus girdi mano anūkė, studijuojanti Anglijoje, viename Londono universitete, ir anūkas krepšininkas, studijavęs JAV Misurio universitete. Mano senelis, gyvenęs ir dirbęs Anglijoje, pasakodavo, kad darbdaviai pirmiausia pasitikdavo lietuvius kaip darbščius ir sąžiningus žmones.
Dėl valdžioje buvusių ir esamų rinktų ir skiriamų vadovų neatsakingumo, kompetencijos, amoralumo – blogais pavyzdžiais sužalojo tautos charakterį, pagal kurį pasaulis mus ir vertina. Lietuvos gyvenimo statistikos nuo pasaulio akių nepaslėpsi. 239 tūkstančiai nuskurdintų šalies gyventojų skolingi 2,920 milijardų litų už įvairias paslaugas. Valstybės skola pasiekė 42 milijardus litų, kas sudaro 38,5 proc. bendro vidaus produkto (BVP). Per visą nepriklausomo gyvenimo dvidešimtmetį valstybė pardavė privačiam sektoriui už milijardus tautiečių rankomis sukurto turto. Per ES buvimo laikotarpį Lietuva gavo 24 milijardus litų. Tai milžiniški pinigai. Kur tie milijardai nusėdo, kas atsakys? Nieko esminio per tą laiką nepastatyta, nesukurta. O skundžiamasi, kad nėra pinigų. Kokie aitvarai šalyje priperėjo šimtus milijonierių, net milijardierių, kas gražiausiose Lietuvos upių ir ežerų pakrantėse pristatė ištaigingų vilų su kieme blizgančiais ištaigiais automobiliais.
Nuo pasaulio akių nepaslėpsi akivaizdaus laukinio kapitalizmo sąlygomis dirbančiųjų išnaudojimo. Lietuvoje iš 28 Europos valstybių statistinis valandinis darbo užmokestis 19 litų – trečias nuo galo. Minimalus mėnesinis užmokestis 2012 metais 800 litų – vėl trečias nuo galo. Tuo tarpu Olandija, savo teritorija vienu trečdaliu mažesnė už Lietuvą, Airija – Lietuvos dydžio šalis, neturėdamos kaip ir Lietuva naudingų iškasenų, būdamos žemės ūkio kraštais, viena jų sugeba minimalų mėnesinį atlyginimą mokėti 4992 litų dydžio, kita – 5041 litą. O mano Lietuvėlėj jau keli metai trišalėje taryboje tariamasi pakelti minimalų atlyginimą 50-čia litų - neturima lėšų, o 20 milijonų litų atsiranda paremti valdančias partijas ateinančiuose rinkimuose, už kelis bankrutavusio „Snoro“ banko administravimo mėnesius amerikiečiui S. Frykliui, vėliau jo bendrui N.Kuperiui kelias dešimtis milijonų litų ir dar nesimato galo. Premjeras tikino, kad steigiamai Energetikos ministerijai Ūkio ministerijos lėšų ir kadrų bazėje papildomų lėšų neprireiks. Premjeras melavo, pasirodo prireikė, patyliukais buvo surasta 19 milijonų litų.
Neracionaliai, išlaidžiai lėšas paskirsto ir kitos ministerijos. Švietimo ministerija yra pristeigusi net 45 viešąsias įstaigas, centrus, fondus, kuriems išlaikyti skiriama beveik tiek pat lėšų, kaip visai švietimo sistemai. Švietimo sistema, reformų ir reformėlių varginama, nesugeba, o gal nesuinteresuota įgyvendinti Lietuvos atgimimo Sąjūdžio puoselėtas jaunimo tautinio ugdymo nuostatas.
Arba įnoringas visiems gerai žinomas politinis veikėjas –„abonentas“, garsinęs Vilniaus gatves nemokamais dviračiais ir jų takais, rekonstravo už 100 milijonų Gedimino prospektą Vilniuje. Baigus rekonstruoti paskutinius prospekto metrus, pradėjo irti jos pradžios rekonstrukcija. Išlindo afera kaip adata iš maišo. Išleisti milijonai, brokas akivaizdus, kaltųjų nėra.
Charakteringas pavyzdys, kada Vyriausybės vadovų palaiminta pora klerkų pasivažinėjimams po Naująją Zelandiją išleido 50 tūkst. litų iš mokesčių mokėtojų lėšų. O kiek tokių atvejų visuomenės liko nepastebėtų, neišaiškintų piktavalių?
Kur pirštu bedurtum, išdursi valdžios kėdėse rimtom pozom sėdinčių, perteklinių, gerai apmokamų klerkų armiją - godžių, su neaiškia praeitimi, vienas antrą remiančių, bėdoje guodžiančių, pilnatvės ieškančių malonumuose – sekse, alkoholyje, valstybę pasisavinusio partinio kriminalo statytinių. Tai jie ir jų pavydžiu sekantys kuria nepalankų Lietuvai įvaizdį, lietuvius pristatantys nepadoriais žmonėmis. Esantis gėris, tiesa prieš niekšybes išblunka.
Dievas apdovanojo žmogų protu, kad protingai elgtųsi – atskirtų gėrį nuo blogio, tiesą nuo melo. Jeigu žmogus savo elgesiu, gyvenimo būdu nesugeba tai atskirti – toks žmogus neprotingas. Tokių valdžioje neturėtų būti. Jeigu sugeba atskirti, o elgiasi negarbingai – tai jis sąmoningas piktadarys, niekšas, besislapstantis po kauke. Tokie žmonės patekę į valdžią – tautos gėda ir nelaimė.
Atgal
