Tautos mokykla
02 28. Už tiesą kovojam be kardo
Vytautas Paliukaitis
Šiemet turėjome gražų reginį – sostinė ir jos puošmena Neris, apklotos švariu, baltu sniegu, ilsėjosi, o sava romantika apgaubtame Vilniuje vėl išvydome nemirtingų meno kūrinių aktualumą mūsų dienomis.
Plakatai su Maironio portretu ir eilėmis: „Kovoj dėl šviesesnės ateities“, „Nedaugel mūsų“ ir kiti rečiau išvydę dienos šviesą kūriniai ne tik mane vieną vertė susimąstyti apie tiesos ieškojimą ir dirbtinai jai keliamus barjerus. Lietuva, minėdama mūsų poeto 150-ųjų metų gimimo sukaktį, gali pasidžiaugti Dievo pasiųstu dvasininku, kūrėju, gyvenusiu tautos rūpesčiais, apmąsčiusiu patirtas netektis, bet išsaugojusiu savo kalbą ir dainas, kuriose lyg audėjų raštuose „įaustos“ svajonės apie geresnį gyvenimą.
Kultūros srityje, kurią esu pasirinkęs, ir, mūsų titano dailės ir architektūros tyrinėtojo Vlado Drėmos žodžiais tariant, dirbu „atsiraitojęs rankoves“ jau keletą dešimtmečių su kitais bendraminčiais idealistais ir stengiuosi ją apsaugoti nuo aplaidumo ir niokojimo. Čia nebekariaujama; tad ir savo straipsnio pavadinime, panaudodamas pirmojo iš aukščiau nurodytų eilėraščių vieną eilutę, vietoje „kariavom“ įrašiau esamuoju laiku humanitarams priimtinesnį žodį „kovojam“.
O kario ant žirgo vaizdai, mums visiems žinomi Vyčio pavadinimu, deja, daugeliui jaunuolių, vaikų, atrodo menkaverčiai. Kas nesidomi mūsų senovės istorija, tas nesuvokia, kad, gindami savo motinas ir vaikus, palikę namus su kitų artimiausių plotų kariais, Vyčiai tramdė gausius klajoklių pulkus, bandžiusius pavergti Centrinę Europą. Kai prieš keletą metų, dirbdamas muziejuje, išgirdau prof. V.Landsbergio patarimą – pamatę žemėje net smulkią 1 ar 2 centų vertės monetą, ją pakelkite, juk joje reljefo būdu yra parodytas mūsų ankstyvojo periodo valstybės stiprybės simbolis – Vytis. Neleiskite trypti net ir mažiausios mūsų šlovingos Tėvynės gynėjų atminties.
Grįžęs po kelionės į Kauną, kur rūpi išgelbėti nuo sunykimo mūsų kultūrai vertingus pastatus, laukiu palaimintojo J.Matulaičio bažnyčios prieigose troleibuso. Sekmadieniais jo reisai suretinti, tad turiu laiko perskaityti cilindro formos statinyje įdėtus net du Maironio eilėraščius. Vėl atminty atgyja perskaityto kreipimosi į kauniečius tekstas. Fundamentaliai žinantys šv. Raštą katalikai argumentuotai įrodo, jog po mirties negalima žmogaus kūną įmesti į ugnį arba į vandenį. Jėzus Kristus, kaip Dievo Tėvo buvo numatyta, tai parodė savo pavyzdžiu.
Dabar įvairūs makleriai, siekdami praturtėti, paėmę užsienio šalių patirties, stengiasi didesniuose Lietuvos miestuose išsikovoti teisę statyti krematoriumus.
Mane asmeniškai nudžiugino - patriotizmas, tradicijų stabilumas dar stiprūs, o svarbiausia, kad Dievo žodžio saugotojai budi. Nenukrypkime nuo tiesos, tautos, valstybės geras vardas daug priklauso nuo to, ar jos žmonės gali rasti tiesą.
Atgal
