Tas amžinas tikrumo ilgesys, grožio troškulys, skatinęs susitikti, įsižiūrėti ir subrandinus mintį palydėti į pasaulį - ne vieno kuriančiojo dvasinė būsena.

  Gimė 1933 01 19. Ankstyvoji vaikystė prabėgo senoje šiaudiniu stogu dengtoje Nemuniškio palivarko sodyboje, kur po langais žydėjo didelis sodas, o per jį einantis kelias vedė į nežinomus tolius. Sodyba, apsodinta lazdynų gyvatvore, 1825 m. buvo pirkta iš Sirutėnų dvarininko Pamarnacko kilmingų prosenelių. Neteko joje ilgiau gyventi, nes antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpiu, neturint lėšų ir leidimo remontui, pa­statai nuvirto. Genealogijos atkūrimas suteikė galimybę susipažinti su pirmaisiais kilmingos giminės istoriniais faktais. Vienam iš protėvių už didelius karinius ir pilietinius nuopelnus 1568 10 19 Trakų vaivadijos kunigaikštis Steponas Zboražskis padovanojo Vidiškių kaimą su žeme ir esančiais valstiečiais. Kilmingą bajorystės titulą su įteisintu Vanago herbu giminė išsaugojo keletą šimtmečių. Gerbiant ir vertinant protėvių nuopelnus, dar kartą bajorystė atgaivinta 2006 03 12. Kartu su kitais giminės nariais iškilmingai Lietuvos kariuomenes Švento Ignoto bažnyčioje bajoro priesaiką prisiekė ir Jonas Drazdauskas.

  Krenta ašara ant kelio, Dingsta pėdos jūsų, Žaizdą ilgesio paliekat Jūs širdyse mūsų.

Lyg neturėdami ką veikti, poetai prabilo apie pasaulio pabaigą, net surengė tokia tema tarptautinę konferenciją, įterptą į Poezijos pavasario programą. Pasaulis esą baigiasi, dėl to reikią rašyti eilėraščius. Poezija neva gyvensianti net po pasaulio pabaigos. Kažkoks nesusipratimas, pilstymas iš kiauro į kiaurą. Pasaulis nesibaigia, o tikroji pabaiga – sunkiai suvokiama, pernelyg tolima. Ir rašoma į ją nesižvalgant.

  Nederlingiausia, nuostolingoji viltie, Laimėjęs lakų žodį – širdį pralaimėjau... A.Kalanavičius Jo poezijos rūmas – iš kalbos. Tobulas statinys. Statiškas, bet išmintingai sukonstruotas. Kažkur čia, glūdumose absoliuti poeto tiesa, visų ir niekieno Dievas. Aš irgi visą gyvenimą dariau tą patį. Nors kiek kitaip, gal tarpais visiškai. Aš kalbinu Dievą žodžiais. Taip kaip evangelistai. Bet rūpi mudviem tas pats – Žodis. Ir per žodį. „Dulkėto erškėčio ugny“ – itin skrupulingai parengta Perpetua Dumšienės knyga apie poetą Antaną Kalanavičių (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2012). Visą tekstą jungia Antano ir Perpetua linija. Moters, kaip jautrios palaikytojos, širdimi tikriausios ir nuovokiai žinojusios. Netikslu būtų vadinti Antano kūrybą filosofine. Kaip ir sąvoka filosofinė poezija nėra tiksli. Filosofas A.Katalynas mane subarė pavartojus, rodos, patikimesnį junginį – religinė filosofija.

„Kaip arti Lietuva, kaip toli", - taip Leopoldas Stanevičius pavadino savo naujausią poezijos rinktinę, tarsi skaitytojui sakytų: „Sverk savo dvasios svarstyklėmis, o aš savo eilėmis tau padėsiu". Į knygą surinkti eilėraščiai jų parašymo atžvilgiu gana plataus nuotolio - nuo 2000 iki 2011 metų, sugrupuoti į 8 skyrius, kuriuos skaitydamas jauti juos jungiančią didžiąją dvasinę vertybę - Lietuvą. Poeto jautri, gėrio trokštanti dvasia savo impulsyvumu jo poetinę eilutę „išvaduoja" iš klasikinių rėmų, ji įvairių matavimų. Manyčiau, tai priklauso nuo minties ir jausmo santykio, leidžiant likti nesuvaržytiems. Aišku viena - nesiblaškantis poeto dvasios tvirtumas, išugdytas nuo pat vaikystės, nuo gilių lietuvybės šaknų. Šių dienų dvasinis nerimas, jaučiamas mąstant apie mūsų savasties išlikimą, apie akivaizdų tapatybės ir įžūlų vartotojišką etninių pamatų draskymą bei niekinimą, poeto išsakytas daugybe retorinių klausimų, kurie, kaip nemeluojančios dvasios svarstyklės, irgi padeda susivokti: ar toli, ar arti Lietuva tautiečių širdyse, dvasioje ir sampratoje.

  Sakykit, išrinktieji, ar ne gėda jums , Kad tik Atkuriamasis, toks vieningas, Tautai ištikimas buvo?