Poezija
06 15. Poezijos pavasario aidas
Gintautas Iešmantas
Kūryba ir pasaulio pabaiga
Lyg neturėdami ką veikti, poetai prabilo apie pasaulio pabaigą, net surengė tokia tema tarptautinę konferenciją, įterptą į Poezijos pavasario programą. Pasaulis esą baigiasi, dėl to reikią rašyti eilėraščius. Poezija neva gyvensianti net po pasaulio pabaigos. Kažkoks nesusipratimas, pilstymas iš kiauro į kiaurą. Pasaulis nesibaigia, o tikroji pabaiga – sunkiai suvokiama, pernelyg tolima. Ir rašoma į ją nesižvalgant.
Bet yra ir kita reikalo pusė. Žmogus kuria net sunkiai įsivaizduojamomis sąlygomis. Ir ne tik eilėraščius. Rašo, nors ir žino, kad ta jo kūryba nepasieks pasaulio, bus atimta ir galbūt sunaikinta. Toks yra vidinis imperatyvas, dvasinis nusiteikimas, glūdintis kaip poreikis žmogaus esmėje. Kuriantis žmogus tokiu būdu įveikia neįveikiamas sąlygas, išreiškia save, protestuoja prieš nebūtį ir prievartą, jaudinasi dėl savos bendruomenės ar net visos žmonijos likimo. Žmogų skatina kurti ir jo fizinės būties trapumo bei tragizmo supratimas, kartais net beprasmybės suvokimas. Būdamas tarybiniame lageryje parašiau (1984 m.) tokį trioletą:
Net ir grėsmės akivaizdoj kūryba
Nesusvyruoja, dega viltimi.
Per kliūtis veržias ryžtas į beribę.
Net ir grėsmės akivaizdoj – kūryba!
Tai siela žėri. Veltui pyktis, ribos.
Vis žygyj, vis lyg paukštė – nerami.
Net ir grėsmės akivaizdoj kūryba
Nesusvyruoja, dega viltimi.
Apie nenumaldomą kūrybos poreikį dar aiškiau, jau konkrečiomis kalinimo sąlygomis, rašiau eilėraštyje „Poetas“. Argi ne šis poreikis, dvasinė būtinybė, sakyčiau, pasireiškianti kaip lemtis, stūmė rašyti nacistiniame mirties lageryje B. Sruogą, kalėjime M. Džalilį, taip pat visam pasauliui žinomą „Don Kichoto“ autorių Servantesą? Pagaliau imkime kad ir mūsų K. Donelaitį: neturėjo vilties išspausdinti, bet vis tiek kūrė. Panašių pavyzdžių turbūt yra daugybė, ne tik minėtieji. Apie juos kažkodėl konferencijoje niekas neužsiminė. Ir tai yra būdingas, ko gero, simptomiškas mūsų dienoms dalykas.
Taigi šnekame apie tai, kas nuo mūsų bemaž nepriklauso, bet apeiname esmę, patį kūrybos fenomeną, kylantį iš gyvenimo teigimo, nepaisant galimų katastrofų jausenos. Vadinasi, jeigu rašome, siekiame kurti pasaulį, bent prisidėti prie jo kūrimo, plėsdami grožio karalystę. Argi tai nėra svarbiausia? Tūnoti dramblio kaulo bokšte, be abejo, malonu, tačiau ir jis neapsaugotas nuo nerimo vėjo, tuo labiau nuo žemės pasipurtymo.
Atgal
