Poezija
07 24. Rekviem kun. Antanui Petronaičiui
Seserėčia Judita Stankevičienė
“Gana kančių!“ – Tau Viešpats tarė:
-Antanai, pašauktas esi –
Aukštybių vartai atsidarė,
Kuriuos praeisime visi.
Aukštybių vartai – vienos rožės,
Vieni lelijų karpiniai,
Jais Tavo akys šiandien grožis,
Kurių ilgėjaisi seniai.
Tave patepęs Viešpats mato:
Praėjęs žemiškais keliais,
Tu vertas rožių aromato,
Gaivinto jojo spinduliais.
Lelijų vertas Tu žiedyno
Po tiekos metų jam skirtų,
Papildei Dangišką žvaigždyną
Garbingu kunigo vardu.
Palikęs verkti ir raudoti
Žeme keliaujančius dar tuos,
Kuriuos galėjai dar globoti
Ranka ir atgaiva maldos.
Vilties siūlelis menkas likęs,
Kad susitiksime dar mes
Tik tiek, kad jau esi išvykęs,
O mes – dar vaikštome žeme!
Savo skausmą mes raminsim
Upeliais ašarų, maldų
Ir ką pirmiausia pavadinsi
vargus palikt nebus baugu.
Per žemę pačios kojos neša
Į dangų kylama sparnais
Kai širdgėla lyg vaškas laša –
Tu laimini mus iš tenai.
Papėdėj sosto iškiliausio
Giedąs su angelais sykiu,
Tu mūsų laukti nepaliausi
Ir vesi Viešpatyn – tikiu.
