Poezija
07 17. Ilgesio sopulys
Inga Volskytė
Gimė 1933 01 19. Ankstyvoji vaikystė prabėgo senoje šiaudiniu stogu dengtoje Nemuniškio palivarko sodyboje, kur po langais žydėjo didelis sodas, o per jį einantis kelias vedė į nežinomus tolius. Sodyba, apsodinta lazdynų gyvatvore, 1825 m. buvo pirkta iš Sirutėnų dvarininko Pamarnacko kilmingų prosenelių. Neteko joje ilgiau gyventi, nes antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpiu, neturint lėšų ir leidimo remontui, pastatai nuvirto.
Genealogijos atkūrimas suteikė galimybę susipažinti su pirmaisiais kilmingos giminės istoriniais faktais. Vienam iš protėvių už didelius karinius ir pilietinius nuopelnus 1568 10 19 Trakų vaivadijos kunigaikštis Steponas Zboražskis padovanojo Vidiškių kaimą su žeme ir esančiais valstiečiais. Kilmingą bajorystės titulą su įteisintu Vanago herbu giminė išsaugojo keletą šimtmečių.
Gerbiant ir vertinant protėvių nuopelnus, dar kartą bajorystė atgaivinta 2006 03 12. Kartu su kitais giminės nariais iškilmingai Lietuvos kariuomenes Švento Ignoto bažnyčioje bajoro priesaiką prisiekė ir Jonas Drazdauskas.
Knygos viršelis
Nepasekęs pasakėlės
Tyliai ošia berželiai
Pakelėj, pakelėj.
Už medinių vartelių
Antkapėlių eilė.
Ant granito, ant balto,
Daugsyk plauto lietaus,
Aukso raidės iškaltos:
“Už Tėvynę kritau…”
Prie paminklo priklupus
Anūkėlė maža
Laisto rožes ir tulpes,
Laisto rūtas žalias.
Jos močiutė palinkus
Tyliai šluosto akis.
Snaudžia medžiai aplinkui,
Tiktai kužda širdis:
- Žuvo mūsų senelis
Prieš metelių, prieš daug,
Kai aš tavo tėvelį
Dar ant rankų supau.
Rašo jis, anūkėle, -
“Už tėvynę kritau…”
Nė vienos pasakėlės
Jis nepasekė tau.
Ilsis mūsų seneliai
Po narsiųjų kovų.
Čiulba, ulba paukšteliai
Virš didvyrių galvų.
Negraudinkit širdelės,
Paukštužėliai maži.
Žuvo jie už šalelę, -
kad ji būtų graži!
Atgal
