Poezija
04 20. Skliauto vieversys
Algirdas Pilvelis
Skliauto vieversys.
Pavasario žvaigždynas.
Priešaušrio akmuo
ritas nuo debesies vėl
aukštyn.
***
Išsėmiau garsus.
Taip kūnai liepsna limpa.
Venose mėlsta
žvilgsnis. Laikas pražydo.
Lange –jurginų kekės.
***
Potvynis mirė.
Upė vėl susitraukė
į mažą gyslą.
Tamsėja knygos ilgiai.
Jaunystės delnuose –vinis.
***
Užgriuvo bangos.
Melsviausia žaizda dūžta.
Toliuose liūdim.
Agonija plečia stygas.
Kiek akordų jurginuos!
***
Fortepijonas mirksi.
Aimanų stiklas spindi
vorų gaudesy .
Sugrįšiu tik aš tavin
žaliausio skausmo lietum.
***
Tik alkis nerūdija.
Aklas vitražas dūsta.
Lelijos, gaisras,
šaltos kibirkštys varnų
skrydžius vilioja.
***
Erdvė numirus
karksi. Padžioviau skruostą.
Tarp ilčių miegas.
Dulka smėlėta gėla.
Vyzdžiai kuodą susuko.
***
Stulpai nekokie.
To rūko kalnas plaukia
virš pilies venom.
Nerandu laiško sparne.
Balandžio vėlė –dalgis.
***
Per daug gyvybės.
Pumpurai tįsta –klystam.
Išvirkščią krūvį
randu perskėlęs dulkę.
Užlenk jėgą pirštu.
***
Užliejau tylą.
Iškepsiu pūgos kančią.
Duonkepis gaudžia.
Krinta kąsniai jausmuos
lyjant aušroms grįžulo.
***
Užgautas dangus.
Trikampis gervių juokas
atšliauš ašarom.
Vorelė melsva žeria
virš tiltų oro sroves.
***
Debesų srovėn
lengviausią irklą sviesiu.
Mojuoju žvynais
akmens dugninio šviesai,
slankiojančiai tarp maurų.
***
Balčiausia drobė
plazdena virš debesų.
Išvysiu veidą,
išaustą iš pašvaisčių.
Sugulsim vėl pažaliuot.
***
Ne dangus žvilga –
išbėgusios ražienos.
Venos sutrūko.
Žvilgsnis staiga prabyla
gurgždančiu žvyro balsu.
***
Vandenį virkdo
ašarų ekspertizės.
Debesis skiedžia
skliauto bangos beribės
ir jie pavandenija.
***
Debesų klumpės
klampoja po padangę.
Žemėj dykumos,
iš nevilties ir ilgesio
perdžiūvusios, nesulaukia...
***
Užuodžiu vėją,
kai burėj smėlis šnara.
Pabudęs varpas
putotą dangų beldžia,
byra garsai pro langus.
***
Pačiupęs žaibą
bloškiau atgal į dangų.
Baltu debesim
iškūliau skliauto langą.
Kažkas rūsčiai pagrasė...
***
Po dangaus žieve
kamieno pluoštai slūgso.
Būsimos brydės
žvaigždynų tyruose
žadina tavo dvasią.
***
Švytruojantys sparnai
padangėmis atklydo
plasnot iš naujo
vienodu siekių ritmu
jau tūkstantąjį kartą.
***
Jau ir ataušo.
Vaivorykštė be ugnies –
tik blyškios spalvos.
Pasaulis be dangaus -
lyg ašara bejausmė.
***
Svečias iš dangaus
„Titaniką“nupučia
dugno šešėliams.
Sakūrų kraujas slenka
stogais, tylai pragydus.
***
Pastvėriau dangų –
vienatvė sukeis krantus.
Mėlių sparneliai –
prieblanda dažo daržą
žydris banguoja rimtai.
***
Inkiluos dūžta
skrydžio plakimo rykštės.
Sutrupa rūkas.
Ašakas renka brydės
nenušienautos odos.
***
Sukarpau naktį,
odoj išbrinko žodis.
Tylumoj akti,
užsimerkimuos plaukia
išsikankinę dangčiai.
***
Uždengtos rūku
naktys paveja rakštį.
Žaibe įstrigęs
sniegas suplėšo tamsą
į atplaišėlių griūtį.
***
Sugriuvęs rūkas
kloja save po sienom.
Pakampės niūrios
susivynioja gyslas
adrenaliną minkyt.
***
Pamirkyt sienas
į rašaluotą mintį,
sutrupint dieną
prašo pasaulių kilpos,
apsivyniojusios votis.
***
Kas antras purslas
vonią vynios aplinkui.
Kaklai užspausti.
Verda suplukęs rūkas
virš aimanų asfalto.
***
Suplazda šaltis,
pasagos verda valgį,
žingsniuoja trenksmas
lyg metalu pasaldint
žaibas mokėtų guolius.
***
Vyniojas guoliai
aplink pasaulių alkį.
Suplyšę šuoliai
apsiputoja dalgiais
dar nepapjautų smilgų.
***
Suveria smilgas
ant pailgumo žodžių.
Pursluoti tirščiai
beria save į suodžius
dar neužgesus minčiai.
***
Plaukas užgeso,
vasaroj dingsta karčiai.
Priberta sienų
trupėjimuos pašvaisčių
susiviliojus gėriu.
***
Sutrupa putos,
ašakos karpo kėslus.
Pradurtos natos
prisivilioja grėsmę
pasisupimo jūroj.
***
Užburtą bangą
gina gilumų vantos.
Suplaktas oras
kvapą išsems iš garso
dar neištarus rūko.
***
Supūdžiau rūką,
pasakos kepa šaltį.
Iš ko išritus
lukštą susupt į baltą
apipelijus žvilgsniui.
***
Nuskust pelėsius
moko pasaulio karčius
dar nepaliestas
plaukas. Pulsuoja karštis,
išrautas iš pamokslo.
***
Pasaulius moko,
kaip išritint iš sosto.
Kometų guoliai
tuščius taškus apuosto.
Renkasi gervės šuolius
***
Į ką įšokti
sapnas dar neišmoko.
Atsispyrimuos
vasaros guodžia žodį
tylumoms nusiprausus.
***
Nupraustas taktas,
ritmas pulsuoja žodžiuos.
Užčiauptos naktys
plaka pašvaisčių šuolius
į atlapotą rakštį.
***
Išvertas skausmas.
Niekas nesurinks šalčio.
Iš po drėgnumo
lietų išraus savaitės
susitupėjus jūroms.
***
Trumpėja venos,
sienas apraizgo pančiais.
Įnirtęs vėjas
nuplėšia sienų dangčius,
pasiliks skliautas vienas.
***
Sudrumstas dugnas,
dumblas sijoja rakštį.
Iš jautrios odos
jausmingas pulso taktas
užsirakinus žodžiui.
***
Išnertos dienos
iš sąnariuoto žingsnio,
supinti genai
praskleidžia tamsos siūlą.
Ardomos senos sienos.
***
Išgręžti tirščiai.
Žaibas pripils uolienų
į smilties miglą.
Atkastas kaulas strikso
ant nenupieštos sienos.
***
Nuplėštas žodis,
tuščios belieka dienos.
Oloj užspaustas
dar neužgimęs genas
rytdienai siunčia drenus.
***
Pasaulio girnos
ašigaliuose klūpo,
į žemę trinas
skliautuose gimusios erdvės –
taip įžiebiu žvaigždyną.
***
Dangus apgautas,
juodais dantim apgaubtas.
Klevai atkando
sparnus sultingo skliauto,
kraujuojančio į jausmą.
***
Kosmose – dryžis.
Ir išbraukiu žvaigždyną
iš gulsčio laiko –
taip slegia iš jurgino
išbridęs dieną vaikas.
***
Vėl dangus keblus.
Pamausiu savo žaizdą
nusivarvėti,
į tuščio skliauto raistą,
išsitaškyt buvimu.
***
Vietoje vyzdžio
žvaigždyną jau įsukau.
Ne savim jaučiu -
dangumis. Snaigės liepsnos
plakimus tau rikiuoju.
***
Griaučiai guminiai,
ištempus krūtis skini
spenelių erdves.
Žygiuojam pasimesti,
žvaigždyne pasimelsti.
***
Vėl vaivorykštėj
kuliam smilgas žydrynei
pasodint vėtrom.
O kaip iškult žvaigždyną?
Vaikas – spalvomis kuria.
***
Nebent sujudės,
užteks vietos širdyje.
Kam reikės vilties,
kiek nervui vietos tąsyk
sveikstant gangrena kenčia.
***
Tamsa per trumpa –
kosmoso nepasiekiu
kometų pirštais.
Žvaigždynas per daug tirštas,
bandau žvilgsniu praskiesti.
***
Sena ramybė
atidžiai seka dulkę,
įskeltą tamsoj.
Tona vagono bučkių
ant parko suolo rausias.
***
Pamatyk kalną,
iš vidaus dangų naują.
Žalumos ruošia
ribas kartu pranašaut
klonių klajones ryškias.
***
Laisvė - tai valdžia.
Sielų žymės įkaltos
neįžvelgs naujo.
Niekieno ledyno akys -
tvano kartėlio viltis.
***
Dieve, be dangaus
kartojasi drebulys
vos vyzdžius sudėjus.
Sapne klajodamas
pavaišinsiu raudonuoju.
***
Ta dvasia staiga
bando užsiūti jausmus.
Tau viskas kitaip.
Gilyn nutįsęs dangus.
Kaip viskas trykšta fone.
***
Fonas užsnūdo.
Paaky žemė dulka.
Vienšakis sapnas.
Mirusių oras keičias.
Kurčia beveik apdujus.
***
Slapčia kaimynai
nuodėmes verčia.Šiaušias,
draikosi tvoros.
Tonos panagių mato,
o tu ar jauti slapčia?
***
Drugelio veidas.
Atsidūstame skurde.
Noktiurnų kvapas
vėžes išrėžia skaisčias.
Tamsoj tas pats kartumas.
***
Te audros kaltos.
Gailestis pakars grožį.
Karštos maudynės
banguos šita liūtim.
Bamba melsva varpoj.
***
Malonės tamsios.
Aš tūnau baimėje.
Toli nuo žemės
bundu, įtraukiu oro.
Uoslės kvapas skausmingas.
***
Pilis lakuota.
Plazdesys mėgins degti.
Mėnulio dvasias
žūtbūt sustabdys badas.
Atsišviesk meilę skurdžią.
***
Lygybė vėjyje?
Jos nėra net tyloje.
Tenai su tavim
kilnojo meilės rytas.
Lapijos veiksmai judrūs.
***
Pakartok save
sapne anapus meilės.
Pastoviam skliaute
pulsuos maldos susietos
dėl to.
***
Iširs vanduo.
Raštuose smigsim sparnais.
Pakabins rėmus,
alyvų dulkių griūtys
nugrius į saugius delnus.
***
Sutemas pakelk.
Alpo žvaigždės alyvose.
Iš pėdų dygsta
dulkė, vėl riksmas raibas.
Nudažyk varnom tėkmę.
***
Sugaudžiau skrydžius.
Inkile rasi daigus.
Mirties kableliai.
Žydruma dunda viduj.
Susmulkink dulkėtus jausmus.
***
Cunamio kūne -
nepažabotos jėgos
Drobėj veidukas
skleidžia vien liūdesį,
dvasia supurto akis.
